Kai pradėjau viena vaikščioti Camino, kažkaip rečiau noris kitų masinių žygių. Bet žygiai Latvijoj ar Lenkijoj tebedomina, norisi nuvažiuot į naujas vietas. Be "raginimo" kas gi trenktųsi kokius 350km, kad ten nueit 15km? Bet va, gauni kvietimą į žygį Latvijoj ir galvoj pradeda suktis ratukai: kur tiksliai tas Tukumsas, kas įdomaus aplink. Ogi Tukumsas netoli Rygos! Jau patinka. Pastaraisiais metais gal 4 ar 5 kartus keliavome po Latviją bei Estiją, bet miestus aplenkėme. Tyliai renkasi galvoje norai, dėliojasi planas. Nueiti į Latvijos Nacionalinį operos teatrą, ekskursiją arba spektaklį, pasivaikščiot po Rygą, pražygiuot prie Tukumso ir, galbūt, nuvažiuot prie jūros. Retai perku bilietus ar užsakinėju viešbučius labai iš anksto. Vis ta prietaringa baimė, kad mes jau tokie senjoriniai, galim susirgt blablabla...
Laukiu, skaitinėju apie Rygą. Tuo pačiu ir apie Latvijos Camino. Svajoju. Ir taip ateina 2024m.sausio 1diena. Atsikeliu, namie tylu. Nauji metai, nauja energija. Ir pradedu ieškot Rygos operos teatro repertuaro. Penktadienį, dieną prieš žygį "Aida", bet ketvirtadienį Carmina Burana, baletas. Daug labiau domina. Kelionytė bus ilgesnė, na ir kas? Šuniuko nėra, katulės ištvers. Bum ir perku bilietus. Uch, užtrukau gal tris valandas, gal dar ilgiau. Perkant teatro sistemoje bilietą, reikia patvirtinti savo tapatybę. Spaudžiu tą mygtuką ir niekas nevyksta, nė mirkt ekrane. Kai grįžtu žingsniu atgal, ekrane jau latviškas puslapis. Giminingos, sako, kalbos, bet suprast ką ten prašo įvest sunku. Vėl keičiu kalbą, vėl nuo pradžių, vėl tvirtinu, vėl ekranas miręs. Po kokių aštuonių bandymų, parašiau mailą į jų info. Ir taip maluosi. Vis nueinu, grįžtu, bandau. Užsispyriau. Ir po kelių valandų pasipila patvirtinimai, kad aš tikrai esu aš. Gaunu ir instrukciją, ką daryt. Betgi aš tą ir dariau! Na, pasirodo, reikėjo laukti. Bet tai ar sunku ekrane išmest pranešimą, ar nors mirktelt, kai spaudžiau tą nelaimingą "Patvirtinti". Nesvarbu, galiu pirkti bilietus. Išsirenku, pensininkams nuolaida, valio, galiu rinktis geras vietas. Ir dar po valandos ateina bilietai. Ufff. Tada nusiperku ir bilietus į žygį, na,kad pateisinti, kodėl važiuojam į teatrą. Tiesą sakant, ir prasieit jau seniai laikas. Namie tai slidu, tai lyja, tai pietus reik virt. Kai išvažiuoji į tokį masinį žygį, neniurgsi gi, tiesiog eini. Aprangas tai turim geras. Po kažkiek laiko susirandu ir viešbučius. Naktis Rygoj, viešbutis su parkingu ir nutolęs nuo teatro tiek, kad pėsčiomis nueitume. Ai, dar su pusryčiais. Tokį radau. Naktis Tukumse, viešbutis su pusryčiais, parkingu (ne taip svarbu kaip Rygoj, nes mažam miestelyje lengva rast nemokamą vieta) ir netoli starto vietos. Radau. Na, ir dilema po žygio važiuot namo ar prie jūros. Gerai, vaikai paprotino, kad pavargusiems ne vairuot reikia pult, o švęst smagiai ar ramiai. Tai dar prie jūros su pusryčiais. Radau. Taip bežaidžiant su paieškom ir atėjo ta vasario aštuntoji, teatro diena. Važiuojam. Bagažinėj trys krepšiai: drabužiai bei batai į teatrą, kitam slidinėjimo kostiumai bei batai žygiui, trečiam smulkmenos nakvynėms. Truputį juokinga, bet ir kelionytėj suplanuota labai jau įvairi veikla.
Iki Rygos (300km) mums truputį mažiau negu iki Palangos (328km). O važiuot iki Rygos truputį ilgiau, negu į mūsų pajūrį, nes nuo Panevėžio greitkelio nėra. Mes kelią truputį pailginsim, nes norim prasukt pro Joniškį. Pavasarį, einant Camino, atradom ten nuostabią kepyklėlę ir pažadėjom sau, kad esant progai, neaplenksim jos. O dar garsieji Virtieniai. Taip ir padarom. Virtieniuose kaip ir papietaujam. Tuomet nupėdinam į Upytės kepyklėlę. Ir ten mus atpažįsta! Buvom balandžio pabaigoj, o prisiminė. Tas mažų miestelių žavesys. Tave kalbina, siūlo ką skanaus turi. Papasakoja kuo gyvena. Nenoriu, kad klaustų, kodėl mes be Pūkio. Bet paklausia. Papasakojam apie nelaimę. Ir išgirstam šeimininkės istoriją, dar liūdnesnę. Jie priglaudė priklydusį šuniuką, metus prabuvo ir palindo po jų pačių mašinos ratais. Uuuch. Bet jie labai greit parsivežė iš prieglaudos kitą. Nors namie turėjo du katinus ir kitą šunį. Oi, tie gyvūnų mylėtojai. Mes irgi pradedam dairytis.
Virtienių kavinukėj daug smagių lėlių. Buvo smagu su tokiom kompanionėm puotaut.
Sotūs ir linksmi keliaujam toliau.
Dar valandžiukė ir mes Rygoj. Lengvai randam viešbutį. Retai apsistojam dideliuose viešbučiuose. Daug smagiau mažuose, kur su tavim bendrauja, kurie kiekvienas kitoks. Ir aromatai ten ne tokia "cheminiai". Mažesni keliautojų srautai, gal nebūtina tiek pilt chemikalų į skalbinius ir visur smarkiai dezinfekuot. Bet Rygoje buvo svarbi vieta bei parkingas. Dydis paskutinėj vietoj. Nelabai jis ir didelis, stovi praktiškai parke. Kambarys jaukus, puiku, kad tikros grindys. Nepakenčiu kilimų viešbučiuose, visad ten pakanka dulkių. Ir atsibundu čiaudėdama. Ryga pasitiko balta, daug sniego. Gatvės beveik nevalytos, šaligatviai irgi. Mums tai netrukdo ir nuotaikos negadina. Turim laiko pagulinėt, ramiai išgert kavos ir eit į teatrą. Tą ir padarom.
Vaizdas pro viešbučio langą ir pats viešbutis
Nueinam iš lėto, truputį anksčiau, kad pažioplinėt teatre. Pamenu, kad jis gražus. Taip ir buvo. Teatras senoviškas, didelis. Juk statė carinė Rusija, o Ryga tuo metu buvo trečias pagal dydį miestas. Prižiūrėtas, blizgantis vidus. Rūbinės kiekviename aukšte, kiekvienoj pusėj. Jokių eilių nei atėjus, nei išeinant. Kai prisimenu tas milžiniškas eiles po spektaklių Vilniaus operoj... Smulkmena, bet maloni. Nustebau, kad dauguma žiūrovų persiavinėjo. Teatras pilnutėlis. Pamažu apėmė euforija, dairėmės abu išsišiepę. Spektaklis irgi labai patiko. Pirma dalis klasikinis baletas, antroji gi Carmina Burana. Aš labiau mėgstu klasikinį baletą, bet šį kartą labai patiko ir modernas. Taip džiaugėmės, kad iškrutėjom iš namų ir pamatėm tiek grožio.
Grįžę prasivėrėm langą ir kritom miegot. Ryte po pusryčių susikrovėm į mašiną daiktus ir išėjom pasižvalgyt po Rygą. Šį kartą pavažiavom tramvajum, nes pučia šaltas vėjas, nesinorėjo per tiltą eit. Saulėta, vien nuo tos šviesos nuotaika puiki. Turėjau planelį, ką noriu pamatyt, t.t., padariau namų darbus. Bet, kaip ir priklauso kelionėse, atsiranda kitų galimybių. Dėl nieko nesukam galvos. Norim, einam į muziejų, norim žioplinėjam gatvėse ar tupim kokioj kavinukėj. Semiam kitokius įspūdžius. Rygą kadaise pažinojau labai neblogai. Rygoje palaidotas Kipro senelis, tai kasmet važiuodavom patvarkyt kapo. Tuo pačiu pabūdavom ir mieste. Prieš kokia keliolika metų kelis kartus važiavau į komandiruotes. O Algis buvo tik vieną kartą ekskursijoje prieš beveik 50 metų. Tai jam buvo labai smalsu. O aš stebėjausi, kad ne kažką atpažįstu. Grožėjomis atremontuotais namais. Jie dideli, na, kaip didmiestyje. Atrodo taip švaru, mat viskas apsnigta, balta balta kur dairais. Šalta. Prie Juodagalvių (Melngalvju) namų trypčioja ekskursijų siūlytojai-vadovai. Kaip jiems šalta, net nosys raudonos. Vieno pagailim ir pasiprašom į ekskursiją už 10eur pėsčiomis. Apėjom žymiausia senamiesčio vietas, paklausom truputį istorijos, pareiškiam pretenzijas, kadsako, jog Latvijoj buvo lenkmetis, atsieit lenkai užėmė. Bet užėmė tai dalį LDK, vėliau Latgala atiteko Abiejų Tautų Respublikai. O sako lenkams. Bet gidas jaunas, sako, mane taip mokė. Tiek to. Dar galėjom mikriuku apvažiuot Rygos Centrinę dalį, bet atsisakėm.
 |
| Seniausias Rygos namas |
Po ekskursijos užėjom į aukščiausią Rygos Šv. Peterio liuteronų bažnyčią. Šio tikėjimo bažnyčios santūresnės už katalikų. Apžiūrėjom milžinišką 1596m. pagamintą bronzinę septynšakę žvakidę, apėjom visą bažnyčią ir patraukėm prie lifto, kelsimės į bokštą. Bokštas kadaise buvo medinis, iš tokių lystvelių kaip supintas. Daug kartų sudegė. Po karo atstatytas jau ne medinis. Bokšto aukštis virš 123m. Su liftu pakilom į 72m. aukštį. Aišku, iš viršaus vaizdai puikūs.
Pasisekė, kad giedra ir matosi toli. Beveik įžiūrėjom savo viešbutį. Jau buvusį. Pagalvojau, kad niekad nemačiau apsnigtos Rygos. Kiek teko žiemą būt, vis brisdavom per šlapynę. Matosi ir TV bokštas, kuris aukštesnis net už Berlyno, kaip didžiuodamasis pasakojo gidas, matosi ir tiltas, kuriuo mes čia gastroliavom pirmyn atgal. Matosi ir vantinis tiltas. O aš atsirinkau katalikų Katedros bokštą, nusirabaždinę žemyn, eisim į ten. Vėsu, vis tik jutiminė temperatūra - 12, tai pažiopolinėjam neilgai. ir švilpiam žemyn.
O čia ir Katalikų 6v. Jokūbo Katedra. Viena seniausių gotikinio ir romaninio stiliaus bažnyčių Latvijoje. Pastatyta prieš 1225m. Viduje remontas. Bet info punktas veikia. Man ten labai reikėjo. Ko? Algis neatspėjo. Ogi Camino Latvia piligrimo paso. Noriu eit ir per Latviją. O, pasirodo, čia griežta tų pasų pardavimo tvarka. Rygoj jis parduodamas tik šioj bažnyčioj. Paprašė paso, neturėjau, tik kortelę. Tai ilgai ieškojo kortelėj paso nr., bet ten jo nėra. Tokia garbinga ponia, už mane vyresnė, kas man, žinoma, labai malonu, sako, neregistruosiu be paso numerio. Vos įtikinau, kad ID kortelė ES lygi su pasu ir kad galima įrašyt kortelės numerį. Kas sunkiai gaunama, suteikia daugiau džiaugsmo. Tai ir aš visa išsišiepusi išėjau laikydama gražų pasą. Kas ten žino kaip bus su kelio užkariavimu, bet pasą turiu.
Išėję nusprendėm, kad laikas kavai. Vos už kelių žingsnių pamačiau rodyklę, kviečiančią į kavinukę kieme. Algis dar spardėsi, bet aš ryžtingai nėriau į bromą. Ne tik kavos skubėjau. Oi, kaip mums ten patiko!
Kalbinam barmenę angliškai, pasitardami lietuviškai. O ji sako, kalbėkim lietuviškai, aš baigiau Rygos lietuvių mokyklą. Bent! Muzika prancūzų, negarsi. Visokių smulkmenų pridėliota, skonio reikalas, žinoma, bet tikria jauku. Kava gera, karštas Rygos balzamo su juodaisiais serbentais kokteilis irgi tiko. Dar pyragėlis. Puota!
Kavinukė vadinasi "Parunasim", reikšmės neatspėjom. Pasirodo, "pakalbėkim".
Kitas taškas Nepriklausomybės paminklas. Žemėlapyje atrodė toloka. Realybėje čia pat. Ėjom dairydamiesi, gėrėdamiesi ir greit atėjom. Didingas tas jų paminklas. Beje, kalbinti žmonės pabrėžtinai nekalba rusiškai. Kažkas net mums padėkojo už savo laisvę. Malonu.
Patrypinėję, pasidairę traukiam atgalios į viešbučio parkingą. Pasiimsim mašinytę ir keliausim į Tukumsą. Ryt jau žygio diena, ta, dėl kurios ir išsirutuliojo ši kelionytė. Mašina laukia mūsų savo vietoje, kur jai daugiau būt. O mums valanda kelio iki kito viešbučio. Po kavos vis dar sotūs, nusprendžiam, kad pavalgysim Tukumse.
Už valandos mes ir Tukumse. Simpatiškas miestukas, buvom jame stabtelėję prieš pora metų. Viešbutyje gaunam liux numerį su miegamuoju bei didžiule svetaine. Tuoj visas sofas sugebam apkrauti žygio apranga bei kitais daiktais ir pasijuntam kaip namie. Rūsyje po skliautais viešbučio restoranas. Viskas ko reikia ir net per daug vienai nakvynei.
Vakare dar pasivaikštom, susirandam rytdienos žygio starto vietą. Bandom net užsiregistruot, kad ryte būtume be eilės. Tuo labai prajuokinom savanorius, kurie viską ruošė rytojui. Jie papasakojo, kad trasos miškuose, labai gražios, bet slidžios. Hmmm, kaip nors. Rytas išaušo giedras, šaltokas. Pusryčiaujam, daiktus į mašiną ir puolam žygiuot. Prisnigta sočiai. Miškai nuostabūs. Jūra tik už 16km, tai atrodė, kad einam per kopas. Ir visa laimė, kad prisnigta, nes po apačia grynas ledas. Oras toks grynas, vėl keri ta snieginė švara. Taip gera eiti, čiužinėti, džiaugtis vaizdais.
Teko lipti ir virvių įsitvėrus. Kalniukas atrodė visai "nekaltas", jau ruošiausi ropštis be jokių virvių. Gerai, kad du jaunuoliai puolė mikliai prieš mane lipt ir dar mikliau nučiuožė žemyn. Moteriškės kažkaip labai sunkiai, dauguma iš kažkelinto karto užlipo. Net pradėjau bijot. Bet pasirodė visai nesunku, tik reik laikyt virvę įtemptą. Atrakcija.
Sutikom ir baltąją pelėdą. Na, taip gražiai kelmas apsnigtas, kad nelabai ką gražiau ir žmogus nulipdytų.
Ir nepajutom kaip atėjom į finišą. Prisigaudę geros energijos, truputį pasipūtę, kad praėjom. Sunku neinantiems nupasakot, kodėl eini, kas ten gero. Tiesiog, jei be romantikos, jau net gydytojai sako, kad ėjimas gamina laimės hormonus. O jau laimės per daug nebūna.Po žygių Trenkturas atsiunčia suvestinę apie dalyvius, kiek jų buvo, kiek negrįžo ir pan. Tai va, ir skaitau, kad vyriausias dalyvis Algimantas, 75m. Nejaugi jau mes prie vyriausių? Matyt, aš antra pagal amžių. Ot, tinginiai tie vyresni, galėtų sau eit ir būt ten seniausi. Ne ne, nuotaikos tai visai nesugadino. Atvirkščiai, dar labiau nosis riečiam.Dar sykį apsilankom viešbučio restorane, papietaujam (o tai buvo klaida) ir atsisveikinam su Tukumsu. Važiuojam pajūrin švęst pergalės prieš savo tingėjimą.
Kelias gražus, banguotas, kažkiek pravalytas. Pravažiuojam Milžkalnį, didžiausią Latvijos slidinėjimo centrą. Planavom stabtelt pasižiūrėt, bet nuo kelio dar du km per sniegus ir...patingėjom ten maltis. Maniau, ryt grįšim tuo pačiu keliu ir tuomet užsuksim. Bet kelias vedė kitur. Į Apšuciemį nusileidom statoku keliuku, atsidūrėm pajūry, na, dar arčiau jūros, negu Meilės alėja Palangoj. Ir pamatėm savo vilą. Tikrai išsižiojom. Niekad neteko gyvent taip arti jūros. Viešbutukas nedidelis, kieme dar restorano pastatas.
Atėjo iš ten šeimininkas - šefas, įsirašė mus ir klausia, ar užlipsimį trečia aukštą. Mes abu tvirtai atsakėm, kad ne. Nustebinom. žmogus kilstelėjo antakius ir žiūri. Aš puoliau aiškint, kad mes po žygio pavargę. Dabar jau nustebom mes, nes šefas paklausė kiek km ėjom. Ir paskyrė mums kambarį pirmam aukšte. Dar išvardijo pusryčių meniu.Išsirinkom iš visokių ten mandrybių kiaušinienę su kumpiu.
Švenčiam savo žygio finišą, ragaujam skanius kokteilius. Beje, čia jie dvigubai pigesni, negu pas Sabonį Palangoj. Na, tikrai jaučiamės pakylėti. Tiek smagių įspūdžių. Šnekamės apie kitas išvykas. Atrodo, važiuosim, eisim be sustojimo. Bet žinau, kad realybė bus kitokia. Vėl teks save ir Algį įkalbinėti, įrodinėti, kad tingėti negarbinga ir negražu.
Bet šiandien tik puiki nuotaika.
Einam į kambarį truputį pailsėt, o vėliau jau vakarieniausim. Aš baigiau skaityt knygą "Kol neatšalo kava", japonų autoriaus, tokia savotiška, bet kažkuo įtaigi. išėjau net truputį prie jūros, bet šlapiai sninga, ilgai neužtrukau.
Čia jau vakarienės kokteilis. Šefas priima užsakymus ir eina gamint. Viskas taip skanu. Todėl ir buvo klaida pietaut Tukumse. Bet, jei žinotum, kur krisi pagalvę pasidėtum. Užsisakiau žiuljeną su jūros gėrybėm. Prieš tai greit pagooglinau kas tai. Buvo girdėta, bet... Ogi pirma reikšmė tai daržovių pjaustymo būdas??? Na, kažin ar susiję su patiekalu. Bet radau ir kitą aprašymą. Užkepėlė, tikrai tiks. Buvo labai jau skanu. Retai man norisi maistą aprašinėti, dar rečiau tenka būt tokiuose restoranėliuose. Dar vienas kelionės malonumas.
Žiuljeno nuotrauka. Nekokia, bet aš žiūrėdama iš karto prisimenu skonį. Kartais tiek iš nuotraukos ir pakanka. Mūsų šefas pramokęs ir lietuviškai, nes daug tautiečių čia lankosi vasarą. Taip ir bendravom anglų-latvių-lietuvių kalbų mišiniu. Dar pora žodžių ir ruskai teko pasakyt. Kokie poliglotai mes.
Ryte dar planavom pasivaikščiot pajūriu, bet pradėjo lyt. Šefas patarė negaišt, sakė, tokiu oru pajūrio keliai greit apledėja. Nenusiminėm, įspūdžių užteks. Važiuojam namo.
Googlas kažkodėl nuvingiavo mus per Skaistkalnę. Nesipriešinom, visa diena neskubant keliaut namo. O Skaistkalnėj pamojavau bažnyčiai, nuo kurios žengiau pirmus žingsnius Camino Aukštaitija kelyje.
O čia ir Katalikų 6v. Jokūbo Katedra. Viena seniausių gotikinio ir romaninio stiliaus bažnyčių Latvijoje. Pastatyta prieš 1225m. Viduje remontas. Bet info punktas veikia. Man ten labai reikėjo. Ko? Algis neatspėjo. Ogi Camino Latvia piligrimo paso. Noriu eit ir per Latviją. O, pasirodo, čia griežta tų pasų pardavimo tvarka. Rygoj jis parduodamas tik šioj bažnyčioj. Paprašė paso, neturėjau, tik kortelę. Tai ilgai ieškojo kortelėj paso nr., bet ten jo nėra. Tokia garbinga ponia, už mane vyresnė, kas man, žinoma, labai malonu, sako, neregistruosiu be paso numerio. Vos įtikinau, kad ID kortelė ES lygi su pasu ir kad galima įrašyt kortelės numerį. Kas sunkiai gaunama, suteikia daugiau džiaugsmo. Tai ir aš visa išsišiepusi išėjau laikydama gražų pasą. Kas ten žino kaip bus su kelio užkariavimu, bet pasą turiu.
Komentarai