2023.04.10 Takas aplink Vilnių, 4 atkarpa

 Pažiūrėjau prieš tau buvusio ėjimo datą (2023.02.14) ir nustėrau. Kaip čia taip, kad jau du mėnesius nėjau. Taip tako niekad neapeisiu. O jau Camino tuoj tuoj galėsiu eit. Visi žygeiviai rašo, kad ši atkarpa sunki, todėl žiemą ją praleidau, bijojau, kad teks užpakaliu nuo kalnelių leistis, o užlipt irgi neišeis, teks šliaužt. Kai pradėjau eit, labai pasidžiaugiau, kad taip padariau. Užteko nuotykių ir dabar.

4 atkarpa eina netoli mūsų namų. Reikia tik perlipt geležinkelio pylimą, kas lyg ir neleistina. Bet kad labai jau patogu. Tai ir sugalvojau, kad įlįsiu į trasą prie namų ir nueisiu iki penktos atkarpos. O kitą dieną nueisiu į kitą pusę. Tuo labiau, kad dabar trasa sužymėta taip, kad galima eit bet kuria kryptimi. Iš vakaro Algį perspėjau, kad, jei anksti atsibusiu, tai ir ir išeisiu.  

Ir atsibudau. Bet žvilgt pro langą ir...nieko, beveik nieko nematau. Toks tirštas rūkas nugulęs viską, kaip reta. Na, gerai žinomom vietom nekliudytų eit. Bet lįst į gūdų mišką kažkaip nejauku. Esam ten buvę, didžiuliai eglynai, kalnai pakalnės ir visa kita, kas tinka raganų buveinėms. Anūkė sakė, kad juk kaip namuose. Atsieit, aš ar mes raganiukės. Gal. Bet noras eit nedingo ir apie 9 valandą išsiruošiau.

Algis su šuniuku Pūkiu ir katyte Luka truputį mane palydėjo. Trečias augintinis Mycius dar nemoka kartu vaikščiot.

Užlipom ant geležinkelio pylimo. Ten dar ir lentukė pastatyta, kad negalima eit. Bet jos nepastebėjom. Tik Lukutė drausmingai  liko laukt prie bėgių. Algis ją grįždamas ir rado, kur palikom.

Rūko dar buvo. Bet ir šviesėt ėmė, atrodė, saulytė čia pat.

Lydintys asmenys

Rūkas į lašelius pavirtęs

Už geležinkelio greit radom ir tako raudonus žymeklius. Ir vaizdas toks nekoks to tako. Tai mano palyda nieko nelaukdama ir atsisveikino. Bet pažadėjo pasitikt. Atrodė ta pliurza nekaip, bet pakraščiais užteko vietos ją apeit. O toliau mažas kalniukas ir ten jau daug sausiau. Einu ir noriu dainuot ar melstis. Na, taip gražu! Rūkas po truputį tirpsta, plyšta į skaras. Pomiškis mėlynuoja baltuoja nuo žibuoklių bei plukių žiedų. Viskas panašu ir mūsų kieme, bet čia dar gražiau ir gana. Einu pasistriksėdama. Užlipu nepūškuodama į vieną kalniuką, beveik užbėgu į antrą. Dar greičiau nubėgu žemyn. Oi, covidas jau, matyt, visai pasitraukė, nesunku eit. Bet neperšokęs griovį, nesakyk op. Šią patarlę iš džiaugsmo buvau pamiršusi. Dar noriu rasti gegutės batelių, truputį pasirinkt ir paragaut. Grybautojų grupėj taip juos girai. Turbūt, daug kas nežino kas tai?  Ogi pavasariniai grybai. 

Tikrai labai gražūs, auga eglynuose. Ir randu jų, juk po senus eglynus ir bastausi. Ir...nerenku. Ai, Velykos gi, namuose pilna maisto. O ir tingėsiu grįžus gamint. Ai, tokie gražūs kam raut. Ai, gal paskaitysiu dar kartą kažkur kitur, net tik grybautojų atsiliepimuose. Aš sunkiai pratinuosi prie man nepažįstamų grybų. Močiutės ir tėvų buvo prisakyta, nerinkti, ko nepažįsti. Ir ta baimė tupi manyje. Net šampinionus bijojau pirkt, nors pievose buvau rinkusi.

Taip ir liko tie bateliai gegučių laukt. Oficialus grybo vardas Austriškoji plačiataurė.

Einu toliau. Dar vis skaičiuoju kalniukus. Jau lipu į dešimtą. Nusileidimas oi koks status.Sugalvoju dėt koją į vėžę, mat ten lygiau. Oi, koks kvailas sumanymas. Lygiau tai lygiau, bet ir šlapiau. Tik atsirėmiau koja ir čiūžt žemyn. Nei pėdą pasukt, nei iš purvo iššokt. O griūt į tą purvą kažkaip dar anksti, dar toli eit. Bet prisiminiau, kad galima kulnu stabdyt, kažkiek stabtelėjau, kažkaip vieną koją iškėliau iš tos vėžės. Nenugriuvau. Ir greit tuos kokius 8m nulėkiau. Irgi gerai. 12 kalniukas. Jau ir sušilau. Jau ir prisėst norėtųs. Na, bet Vilnius ir vietą pasirinko įsikurt. Kiekvieną atkarpą eidama stebėjausi, kad nėra lygios vietos. Ogi jau čia...nėr lygių.  Bet ir gražu, ir vaizdai netikėti išnyra. Visur pliusų minusų dėsniai veikia.

Didelė varlė

Įspūdingais raštais išraižytas senas išvirtęs medis

Dar viena ilga įkalnė. Jau pamečiau skaičių. Kažkas rašė, kad 20 rado. Patogiai išvirtęs medis, prisėdu ir graudinuosi žiūrėdama į viršų. Algeli, atvažiuoook. Neįvažiuosi. Tikrai ne. Bet gali sustot viršuj ir ateit mane užnešt į tą n-tąjį kalną arba užtįst. Neišgirdo, turbūt, miegojo arba išgirdęs iš baimės vėl užmigo. Pasėdėjus, atvėsus ir nuotaika lipt atsirado. Jau ne strykt pastrykt, bet dar ne keturiom. Ir pagal žemėlapį matau, kad jau greit išsikabarosiu iš šių kalnelių į gatvę. 

Tai Aukštieji Paneriai. Jie kaip ir priklauso aukštiesiems ant kalno. Aplink pušynai. Tokia kaip ir atskira teritorija, pasislėpusi tarp kalvų bei miškų. Atsirado šie A. Paneriai tiesiant geležinkelį. Po I pasaulinio karo plėtėsi kaip vasarvietė, net kurorto statusą buvo gavę. Ėjom čia prieš pora metų. Vaje, kiek remontų per tą laiką padaryta, kiek naujų namų pastatyta. Nereik nė Matijošaičio. Gyvenimas gerėjo, atsirado pinigų, žmonės puolė tvarkytis. Miestelius, kuriuos lankėm prieš penkis metus irgi sunku atpažint. Išsipucinę, išsišvarinę. Tiesiog buvo laikas, kai atsirado pinigų ne tik pravalgymui. Smagu.

 

Aukštieji Paneriai būtų nuostabi vieta gyventi. Tik nėra kaip kirsti geležinkelį ir reikia kaži kur važiuot aplinkui.

Bet aš, žygeivė, galiu pereit tą bėgių raizgalynę  pėsčiųjų tiltu. Ką ir padarau.

Ir eit liko visai nedaug. Tik nusileist žemyn kažkur šalia Savanorių pr. Aprašymai skelbia, kad visos atkarpos ilgis 14km. Aš pradėjau eit ne nuo pradžios, tai atrodė, kad nueisiu kokius 9km. Bet nupėdinau jau virš 9 km, o dar toli gražu neatėjau. Ar mano programėlės matuoklis kitoks, ar klaida aprašymuose, sužinosiu, kai nueisiu likusią atkarpos dalį. O iš tikro, koks skirtumas. Vis tiek turiu pareit.

Koks malonumas, leidžiuosi žemyn, tiesa, su menkais pakilimais. Skambinu jau ir pasitikimo komandai. Pasitikėliai (hmm) ar pasitinkantys, aišku, atvažiuoja pirmi. Tai Algis su Pūkiu. Ir eina taku manęs pasitikt. Pagal ženklus, sako, ėjom. Tikrai pagal ženklus, tik ne į tą pusę. Tai ir jie puikiai pasivaikščiojo. O aš radau suoliuką ir palaimingai ištiesiau kojas. nueita 12km, koeficientas, naaa, tegul bus du. Tai apie gerų 20km.

Ir dar augaliukai. Negaliu ramiai pro juos praeit.

Rūtenis, baltažiedės plukės ir žibuoklės, kačiukai/blindės, plautės. O tų žalių su geltonu nežinau pavadinimo.

Gal atrodo, kad daug pridejavau. Ne. Tuo metu buvo sunku, vakare viską maudžia. Per daug užgriebiau po ilgos pertraukos.  Bet nuotaika daug aukščiau pakilusi negu tie nuovargiai cypsi. Ir gamtos grožis, ir tai, kad einu, turiu kojas ir galiu eit, kad nepaklydau (tikrai nebuvo kur), kad buvo kas palydi ir pasitinka - visa tai yra tokia laimė, kad nemoku apsakyt.

Ir dar jaunystės draugai laukia svečiuose. O jaunystės draugai yra lobis.

Vienas iš pasitikusių, tas kur nelydėjo

2023.04.19

Tai antrą Velykų dieną ėjau sunkiąją atkarpos dalį, Ir tikėjausi už poros dienų nueit likusius kelis km į kitą pusę nuo namų. Viltis...ta nusibodusi patarlė, bet tikrai teisinga. Praėjo net 9 dienos. Ir šį ryt, nors tingėdama, išėjau iš namų. 

Per tas 9 dienas netupėjom tik ant sofutės.Šen bei ten pablūdijom. Linksmiausias blūdas buvo nuvažiuot pas Rūtą į sodybą, įtikint ją, kad iki Valkininkų tik 30km. Neišgalvojau, google taip rodė. ir nuvažiuot ten pasivaikščiot palei Merkį ir, vėl ta viltis, gal kokį bobausį rastume. Tenka važiuot dviem mašinom, netelpam su vaikų kėdutėm į vieną niekaip. Ir važiuojam. Google panelė sako dešinėn. Ei, kodėl iš asfalto į žvyrkelį? Nujaučiu kodėl. Ogi kampą pjausim, todėl tik 30km. Keliukas vis siaurėja, šlapėja. Ant posūkių slidoka. Vairuoju ir drebu, kad kuri neužsėstume. Ne veltui posakis toks yra: Kuo didesnis automobilis, tuo traktorius toliau. Valio, sėkmingai išsilingavom. Ir jau stojam netoli Kukiškių ąžuolo. Ruošiamės apeit ratuką palei Merkį.

Pirmiausia aplankom gražuolį ąžuolą. O paskui per kabantį, gal ne visai kabantį, tiltuką pereinam į kitą upės pusę. Vaikai susidomėję kas tie bobausiai. Parodau nuotrauką, vėl, aišku, google gelbsti, papasakoju, kad auga kirtimuose. Ir, paėję keliasdešimt metrų, pamatom kirtimą. Žygis užmirštas, visi puolam ten. Dairausi, nieko nerandu. Sakau, einam tolyn, nėra. Tik Dovydas kad sušuks "Radau! Ir Martynas iš paskos. Mes nematom, o jie tik rauna, smėlėtą dalį gražiai nusuka. Maišeliai pilnėja. Maniškis jau ir plyšta. O sustot jie nenori, grybų grožis užbūrė. Taip žygį ir baigėm. Bet nuotaika puikiausia. Dar kartu užkandam ir sukam link namų. Mes tiesiai į Vilnių. Rūta, pažadėjusi susirast padoresnį keliuką, suka link sodybos. Ir sakė, grįžo puikiausiu plačiu žvyrkeliu.

Koks didelis

Mašinytė panaši į velnią, ne raudona, o smėlio spalvos. Važiuojam tiesiai į plovyklą. Algis nueina susimokėt, o aš taikausi teisinga atsistot prie durų. Grįžta jis, vienoj rankoj du hotdogai, kitoj bilietukas su kodu. Įvedinėja jis info, pusę daiktų dantyse laikydamas. Aš  užsimanau pabūt gera (iš tikro, bijau, kad mano dogo neprarytų) iššoku iš mašinos paimt ką nors iš jo. Paimu, Algis jau irgi eina link mašinos. Tik staiga Pūkis sumąsto išlėkt iš mašinos. O čia plovyklos vartai jau kyla. Rėkiu gaudyk šunį. Gaudo, jau grūda į mašiną. Bet Pūkio planai kiti. Tik šast ir jau skrenda per gana judrią gatvę. Mat, kitoj pusėj pamatė dailią panelę šunelę. Algis iš paskos. Vartai jau ima užsidarinėt. aš nežinau ką daryt. Ai, važiuoju vidun. Palauks vyriukai, pasivaikščios. Įvažiuoju, kažkoks pyp pyp. Dairausi, dar ne iš kart pamatau, kad užpakalinės durelės praviros, aišku ne mano pusėj. O šepečiai jau leidžiasi, vanduo purškia. Jetau, kaip akrobatė sveriuosi per sėdynę, bandau pasiekt tas nelemtas dureles. Juk nemokėjom už vidaus plovimą, tiksliau, užpylimą. Beveik pasiekiu, tik durelės visai atsidaro ir įkrenta pro jas piktas piktas Algis su Pūkiu. Sakė, spėjo pralįst pro vartų apačią. Bet nuo viso šito plovykla jau ne gražiai pypsi, o, sakyčiau, kaukia. Ir viskas sustoja. Sėdim uždaryti. Šepečiai pakibę ties priekinėm durelėm, neišlipsi. Bet ant sienos tokiems taisyklių laužytojams užrašytas gelbėjimo tel.nr. Skambinam, sako, sujungimas negalimas. Na, galvojam, dabar visai smagu. Be už poros minučių atsidaro vartai, ateina juokdamasi moteriškė, kažką ten suspaudo, viskas susitvarko. Visos durys uždarytos, dogai skanūs. Aš juokiuosi nesustodama, beveik springstu. Algis pyko iki namų. Bet šuns vis tiek nedresuos. Sakė, pats turi klausyt. Gal ir turi, deja, kai pamato savo gentainį/ę, patampa kurčias. Rašau, praėjus kelioms dienoms, ir vėl juokiuosi. Turbūt, iš džiaugsmo, kad manęs ten kartu neišprausė.

Nukrypau. O šiandien, pasirodo, reikėjo nueit tik 3km. Nuėjau ir grįžau tuo pačiu taku namo. Šios dienos takas toks paprastas, be didelų kalniukų. Visas smagumas anoj daly. Takas vingiuoja, banguoja per mišką. Tik pabaigoj išlindau į gatvelę. Ji naujutėlė, kaip ir šalia jos pastatyti ar statomi namai.

Dar kur ne kur mėlynuoja žibuoklės, kaip paklodė baltuoja plukės baltažiedės. Geltonų čia beveik nėra. Mūsų kiemo šlaite tai visokių pilna. Oras gražus, tai gražiai ir pasivaikščiojau. Neramina tempas. Niekaip nenueinu 6km/val. O tai būtina, norint eit Camino. Gal grįš ritmas.

Įdomiausias šios dienos reginys

Ir žemėlapyje liko tik vienas mažas raudonas tarpelis. Kaip norėčiau jį greit praeit. Ir smagiai užbaigt savo šį ėjimą aplink Vilnių Rotondoje, Bernardinų sode.