2023.04.23 Takas aplink Vilnių, 10 atkarpa

 Pamenu, tikėjausi Vilnių apeit iki Naujųjų Metų. Deja, finišuosiu šiandien. Dar nepradėjau eit, jau sakau op per griovį.

Rytas labai gražus, sinoptikai žada šiltą dieną. Tuo smagiau eit. Šį kartą eisiu ne viena, kartu su Danute. Algis mus paveža iki starto, truputį palydi.

Ir toliau braukiam dviese. Atkarpa aprašyme pavadinta vidutinio sunkumo. Jau žinau, kas tas vidutinis sunkumas, tai reiškia tik viena: kilsim ir leisimės ne vieną ir ne du sykius. Šioj Vilniaus pusėj, Antakalnio, daug pušynų. Kitose atkarpose pušų buvo ne daug.

Ir pirmi žingsniai ir kopiam, ne stačiai, bet aukštyn. Viskas po truputį žaliuoja, dar girdisi rytą pramiegojusių paukščių balsai, dar nekaršta. Idealios sąlygos.na, bet pradėt ėjimą lipimu, nelabai patinka. Einam dviese, tai stengiuosi kvėpuot gražiai. Viena jau, turbūt, šniokščiau. Bet užlipom, nulipom, užlipom 50 pakopų laipteliais, paskui kitais dar tiek. Ir nulipom. Ir vis dar smagu.

Takas gražus. Einam tai gūbrio viršumi, tai truputį pievomis. Vaizdai nuostabūs. Vietomis girdim miesto triukšmą, bet nematom,einam sau miškais ir tiek.

Pusę šio tako nuėjau žiemą. Ir prisimenu, kad tuomet kiekvienas krūmelis, palindęs po sniego patalais atrodė labai gražus. Dabar labiau akį traukia žydintys augalai. Radom net pavėlavusių į mėlynąjį šokį žibučių.

Laiko turim sočiai, neskubam, džiaugiamės pavasariu. Pamatom žemėlapyje, kad einam šalia Našlaitėlių kapinių ir nusukam į šoną, kad jas apžiūrėt. Gerai, kad prie jų stovi užrašas. Tikrai neatspėčiau, kad čia jos. Nežinau kodėl, aš tikėjausi pamatyt antras Rasas, tik gal labiau apleistas, dar senesnes. Kad apleistos tai jau taip. Paskaitinėjau istoriją.  Tai nelaimingų žmonių kapinės. Ten buvo laidojami nusižudę kariai, našlaičiai, benamiai, elgetos. Pasirodo, ne tokios jos senos, atsirado XIXa. viduryje. O netvarkingos buvo visada, laidojo kaip kam šovė į galvą, niekada nebuvo tvoros.  2018m. ten buvo rasti mūsų partizanų palaikai. Jie perlaidoti Antakalnio kapinėse, čia pat už tvoros. Tik Kraujelio - Siaubūno buvusio kapelio vieta dar pažymėta. Tokia liūdna vieta. Ir ne todėl, kad kapinės. O todėl, kad taip apleista, kad vos žymūs kauburėliai žymi kažkieno gyvenimo pabaigą. Ir kad čia labai pajunti gyvenimo trapumą ir savo laikinumą šioje žemėje.

Kiek paėję pamatėm gražias senų medžių alėjas. Pamanėm, gal koks dvaras buvo kadaise šioj vietoj. Aukšta vieta. Pro medžių tarpus matosi Vilniaus daugiaaukščiai. Deja, nufotografuot jau neišeina, žaluma pasigrobia visus vaizdus. Toliau radom užrašą, kad čia buvusios žydų kapinės.

Kapinių nė ženklo. O buvę didžiulės. 1965m.okupantų valdžia jas uždarė. Paminklus nutempė ir panaudojo, net šiurpu skaityt, laiptams: Tauro kalno, Statybininkų rūmų, net Mažvydo bibliotekos. Net garsiųjų Lazdynų kvartalo šlaitų tvirtinimui. Iš surankiotų likučių šiuo metu pastatytas paminklas.

Ir po šių liūdnesnių vietų jau tuoj tuoj finišuosim. Jau vakar mąsčiau, kad vis norėjau greičiau greičiau apeit tą 110km ratą. O kur toliau? Tiek laukdavau tų tinkamų išlėkt į Taką dienų. Kažkoks spyris ar va konkretus tikslas padeda kelt uodegą nuo sofos. Panašiai buvo ir su "Surink Lietuvą". Kūriau maršrutus, klaidžiojom ieškodami visokių internete išgraibytų įdomybių. Dabar informacijos daug, lengva rast, bet...kažkur išjudam daug rečiau

Na va, kertam Olandų gatvę ir tuoj tuoj įeinam į Kalnų parką. Ten ant Stalo kalno ir finišuosim. 

O ant Stalo kalno mus pasitinka baltais šydais pasipuošusios vyšnaitės ar slyvaitės. Saulė plieskia visai vasariškai. Ir smagu, ir truputį liūdna. Bet jau nusprendžiau, kad kitą žiemą eisiu šiuo taku vėl, tik kita kryptimi. Takas ir sužymėtas abiem krypimis.

Kuo prastesnės už sakuras

Eidama taku, kitaip suvokiau Vilnių. Kažkaip atskiri rajonai susikibo vienas su kitu. Atradau daugybę naujų nematytų vietų. Džiaugiausi ir atpažinusi mūsų jau išvaikščiotas vietas. Stebėjausi Vilniaus kalvotumu. Įsivaizduoju, kad kažkas numetė miiilžinišką bobausį ir ant jo kūrėsi miestas. Ir tikrai nuostabu, kad  apie 80%  tako vingiuoja miškais. Girdi miestą, bet jis kažkur. Ir koks šaunus sumąstymas sužymėt tą taką. Rodos, imk žemėlapį ir eik. Kartais taip elgiamės. Bet, kai einu viena, daug tvirčiau ir drąsiau jaučiuosi, matydama rodykles.

Dar užlipam ant Trijų Kryžių kalno, pamojuojam Vilniui.

Palei Vilnelę

Ir traukiam pagal vis dar raudonus tako pažymėjimus link Vilnelės, t.y., einam jau pirma atkarpa. Toliau per Bernardinų sodą link Rotondos. Vakar paskelbiau vaikams, kad finišuosiu 15val. Rotondoj ir gal kas gali prisijungt. Ir laukiu šio susitikimo. Kad pasidalinčiau savo džiaugsmu, savo įspūdžiais. Galų gale kad truputį pariesčiau savo ir taip riestą šnipą.

Algį jau radau laukiantį. Paskui atėjo Vita su gėlių puokšte, iš paskos paspirtuku atriedėjo Dovydas su , vau, Raffaello didele dėžute rankose nuo jų šeimos. Tuoj pasirodė ir Rūta. Truputį vėliau iš mokyklos atvažiavo Miglė. Kaip smagiai ir jaukiai pasisėdėjom, pasiplepėjom. Kaip džiaugiausi, kad darbo dieną jie rado laiko. Ir kavinė tokia šauni.

Ačiū vaikams ir anūkams, kad mane palaiko tuose blūdijimuose. Dasigyvenau, noriu vaikų palaikymo

Ačiū visiems skaičiusiems, mane lydėjusiems šiame take, palaikiusiems, besidžiaugusiems kartu, pasitikusiems šlapią snieguotą atkarpų finišuose.  Buvo šaunu keliauti kartu!