2023.02.08 Takas aplink Vilnių 6 atkarpa

Niekaip nesugebu reguliariai vaikščiot. Visokie reikalai sustabdo, kai jau, atrodo, įsibėgėju. Planų, kaip man dažnai nutinka, daugiau negu dienų metuose, o realiai virtuvė ir sofutė. Net knygos neatsiverčiu. Gal pilkuma prie visų dantų, popierių tvarkymų ir pan.užkniso.

Bet žandai jau nesutinę, tik šiaip tokie burundukiški. Reikalai apstumdyti. Net į eilę kapo tvarkymui įsiprašiau. Atrodo, kur pavasaris, žiemą gi nieko ten nepadarysi, bet prieš pora metų laukiau meistriukų kokius keturis mėnesius, tai dabar juokinu meistrus aiškindama, kad noriu į eilę. Aišku kapui sutvarkyt, ne į kitą.

Pažiūriu į trejas orų prognozes. Visos beveik panašios. Orus žada visai neblogus, Net saulytę pro debesiuką piešia. Gal jau rašiau, skaičiau, kad Vilniuje sausio mėnesį saulė švietė 5!!! dienas. O aš dvi iš jų praleidau odontologų kėdėse. Ot, sekasi. Viskas, laikas eit. Pasikalbinu draugę, Danutę. Ji irgi eis. Pasakau, kad ši šeštoji atkarpa bus lengvesnė, negu ankstesnės. Nuoširdžiai sakiau, taip perskaičiau. Tik vienas status nusileidimas aprašytas, netgi su pastaba, kad ne senjorams ten eit. 

Pradedam eit Laisvės prospekte. Keliasdešimt metrų ir neriam tolyn nuo kelio. Praeinam televizijos bokštą, pasišnekam, kad po remontų ten nebuvom pasikėlę. Prisiminiau, kad kažkas sakė, jog "Paukščių take" labai brangu. Taip ir įsiminiau. Bet dabar rašydama pasitikrinau jų meniu. Kainos kaip ir daug kur. "Neringoj" tikrai brangiau. Na, senjorams kaip ir tie šlaitai, sunkiau įkandama. Bet retai retai tikrai galima nueit.

Takas rangosi per miškelius, kol prieinam Piliakalnio atodangą.

 Ji yra ant 58m skardžio. Vaizdai nuostabūs. 

Tik nuotraukose, deja deja, nė pusės įspūdžio nėra. Bet, kai užklystu paskaitinės senų užrašų, nuotraukos kokios jos bebūtų, padeda atgaivint ir matytą vaizdą ir įspūdžius. Tokia jų paskirtis. Nors ir norėtųsi geresnių. Gal reiks į fotografijos kursus eit. 

Pasigrožėję, pasidairę traukiam toliau ir nenumaldomai artėjam prie to aprašyto stataus skardžio. Aš tyliai tikiuosi, kad jį įveiksim. Bet viltis durnių motina, sakydavo mano tėtis. Leidžiamės, kylam neaukštai ir nestačiai, bet yra ką veikt, nes ten kur labiau sumintas sniegas, viskas apledėję. Ir prieinam TĄ vietą. Net nesitiki, kad čia takas. Statu, labai labai statu. Nulipt reiktų iš pradžių per medžių šaknis, jos kaip laiptukai. Deja, apledėjusios. O kas žemiau dėl statumo nelabai ir matosi. Mes nebijom, mes gailim medžių. Jei būtų su mumis koks stipruolis, kuris lauktų žemiau, kol užsivošim jam ant galvos, tikrai dar mažiau bijotume. dabar nusprendžiam kaip apeit. Ir vėl aukštyn žemyn. Link Neries, kur mums ir reikėtų atsidurt, veda kelios raguvos su upeliais. O į jas kaskart reikia nusileist stačiu šlaitu. Į vieną nulipom , dugne žavingas ledo takelis, gana status, neisim. Lipam į kitą šlaitą aukštyn. Ir dar į kitą. Sakau, viskas, kitu upeliu eisiu žemyn, nelipsiu aukštyn. Na, ir nusikerioblinom. 

Prie upės irgi smagu eit. Neris labai pakilusi, bet mūsų takelio neužliejo. Dar kur ne kur ledas užsikabinęs už šakelių laikosi. 

Tik įsibėgėjam, o takas šast į kairę, "varykit į kalną" liepia. Jau nesinori, nusprendžiam praeit kitaip. Nieko neišlošėm, dar nuklydom ir pasilaipiojom papildomai. Nebent, kad priėjom Čiulbantį kryžių.  Toks įdomus  sumąstymas. Bandžiau sakyt, kad kai buvom čia pirmą kartą tų inkilų nebuvo. Bet pati savim netikėjau. Tai susiradau 2018m.nuotrauką. Ta ruda senesnė ir tikrai su inkilais.

Toliau ėjom pagal žemėlapį, kad įkirst į savo taką. Matėm, kad turim pataikyt į tiltelį, pataikėm. Pasukom į dešinę, kaip priklauso. bet žemėlapis rodo, kad einam į priešingą pusė. Užlipom, radom Tako rodyklę, atgal nulipom, perėjom atgal tiltelį ir pasukom į kitą taką, einantį aukštyn. Ambicijos pasiuto, kai, juk rodo, kad reikia pereit tiltelį...Šiandien pratikrinau kelis žemėlapius. Deja, ten to upelio nematyt. Bet atradau, kad mūsų žemėlapyje supainioti takų pavadinimai: Raguvos dugnų takas užrašytas ant Kalvų keterų tako. Ai, ėjom ėjom ir nuėjom teisingai.

Pasiekėm Narbuto gatvę. Tiesa, irgi su nuotykiais. Statybos užsitvėrę ir keliuką, kuriuo mums reikėtų eiti. Tai klampojom palei tvorą, brukomės per krūmus. Ir kas leidžia apsitvert puskilometrį gatvelės...

Perėjom Narbuto gatvę. Na, tikrai mes malamės mieste. Bet iki šiol buvo sunku tuo patikėt. 

Už tilto vėl lendam į mišką. Einam kažkur link Šnipiškių. Dar truputį laipiojam. Praeinam pro išskirtinių namų kvartaliuką. Na, gal ši vieta ir geresnė už mūsų. Lig šiol kiek ėjau pro visokias vietas neradau geresnės už savo. Ir suprantu, kad gyvenu pačioj teisingiausioje Vilniaus gatvėj, kuri tiesiog puikiai atspindi Vilnių. Tai Riovonių, galima spėliot kad tai Griovonių arba Rėvonių. Griovys arba Rėva. Ko Vilniuj daugiausia ir yra.

Gana netikėtai priėjom Ozo gatvę, nuėjom iki perėjimo ir nusprendėm baigt savo pėdavimus. Tikiuosi iki kito karto. Laukia 7a atkarpa.

Prieš pasiimant draugę, spėjom įlėkt į turgelį. Be mėsų, dar pagriebiau lydeką. Ne jūros, tikrą didelę margą. Nors jaučiuosi pavargusi, truputį, noras pavalgyt žuvies dar didesnis. Ir susirandu verandoj tą milžinę. Dar maloniai nustembu, kad ne tik išdarinėta, bet ir be žvynų, ir be žiaunų. Beliko nuplaut, prieskonių pabert ir į orkaitę. Smagi diena, smagūs ir pietūs.