2023.02.14 Takas aplink Vilnių 7 atkarpa
Taip jau norėtųsi pabaigt tuos 100km. Ir niekaip. Kai suskaičiuoju, kiek liko, tai kaip 20km taip 20km. Netekusi kantrybės susumavau visas atkarpas. Pasirodo, po visokių pakeitimų dabar jau yra 111km. Labai gražus skaičius.
Taip jau išėjo, kad bastėmės ir vakar. Su puse anūkų važiavom pažiūrėt į elniukus ir truputį pasivaikščiot. Elniukai netoli Kernavės, kurią neseniai aplankėm, kaip jau aprašiau, su Trenkturo žygiu. Kas ėjo ilgesnius maršrutus, aplankė ir elniukus. Tinginiai kaip mes iki jų nepriėjo. Bet, pamatę nuotraukas, užsimanėm ir mes. Kokie jie mieli! ir geresnio nuosavų labai skanių, bet jau vystančių obuoliukų sunaudojimo nesugalvosi.
O ir morkų keli kg dingo per greitai. Tie su didesniais ragais tai įžūliai stumdė į šoną savo drauges. Įsidrąsinę ir mes juos vijom šalin, aiškinom, kad reikia dalintis.
Po to nuvažiavom prie Balto kalno, vėl pasigėrėjom vaizdais, apėjom pažintinį taką. Jame pastatyta daug medinių paukščių. Vaikai būtinai korėsi ant/prie visų fotografuotis. Miške jokio sniego, tai tvirtai nusprendžiau kitą dieną eit 7 atkarpą aplink Vilnių.
 |
| Nuostabi Rūtos nuotrauka |
Tai čia buvo vakar. O Šiandien nuo ryto saulėta diena. Ir priklauso vasario 14ą būt gražu. Na, galim šaipytis iš šios šventės, na, jos idėja kaip ir kasdienybė, nes nemyli gi tik šventinėm dienom. Bet tai yra linksma proga prisimint tuos šalia mūsų ir padaryt kažką mielo artimam savo. Aš va mielai išeinu į žygį. Pakalbinau ir savo draugę. Bet ji nenori eit. Sako, palaukim kelias dienas, labai slidu. Ne, man noris eit ir vakar miške slidu nebuvo. Argumentas mirtinas, einu. Ir dar, šiandien į starto vietą keliausiu autobusu. Juokinga, bet pastaruosius 20m. į viešąjį transportą nebuvau įlipusi. Net jaudinuosi stotelėj. Ar atvažiuos, ar mokėsiu pasižymėt bilietą ir tt. Prisimenu, kaip Miglė rudenį (8m.) pirmą kartą savarankiškai važiavo iš mokyklos. Tai skambino tėčiui ir sakė: "Tėti, man nutiko toks dalykas. Atėjau į stotelę, o autobusas bus tik po 9 min. Ką daryt?". Tai ir aš čia panašiai...
Ir atvažiavo, ir mano Vilniečio kortelę "pažino", ir net išlipau kur reikia. Šeškinėj. Ir iš karto į trasą. Saulytė šviečia, vėjas pučia. Vos ne pavasaris. Gatve eit nesmagu, greičiau tą ozą prieičiau. Ozas, kaip pagaliau išsiaiškinau, yra ilga siaura kalva iš žvyro ir smėlio, suformuota, aišku, ledynų. Ir prekybos centras pavadintas Ozu, nes pastatytas šalia jo.
Greit aš prieinu tą Šeškinės ozą. Jo ilgis apie 1km. Ir... ojetau, kokie žibantys lediniai takai! gražu pažiūrėt, sunku prariedėt. Lazdos ir vėl neturiu. Bet pilna iškirstų krūmų, išsitraukiu daugiau mažiau tinkamą. Takas, aišku aukštyn žemyn. Gerai, kad neaukštos čia tos kalvos. Teisi gal buvo mano draugė.
Miško čia nėra, beveik nėra. Tai takai ir apledėję. Saulė patirpina, vakare sušala ir puikiausia natūrali čiuožykla. Nieko, beveik visur galima prabrist sniegais šalia. Džiaugiuosi saulyte, sveikinu ją kaip retą laukiamą svečią ir lėtokai traukiu pirmyn. Pagrindinis takas veda ozo keterom. Gi takas aplink Vilnių kažkodėl parinktas pakraščiais. Šiandien gal gerai, nes stiprokas vėjas. Bet viršuje, turbūt, gražiau.
Gana greit išsikrapštau iš ozo, turbūt, ir iš Šeškinės, ir prieinu Cedrono Aukštupio draustinį. Šio upelio žemupiu ėjau kitoj atkarpoj. Tai įspūdingas slėnis ar raguva. O čia pasidairiau, upelio nepamčiau ir nuėjau, kur rodyklės veda. Dar paslidinėjusi priėjau Geležinio Vilko gatvę, teko ją pereiti. Lazdą iškilmingai palikau prie medžio. Kam čia nepatinka gatvėm eit? KAm nęįdomu? Na, neįdomu, bet stabilu. Šaligatviai beveik švarūs, galima gana greit eit. Kiaulysčių yra ir čia. Kartais pataikai ant ledo. Plytelės apledėjusios, bet tokiu plonu leduku, kad nesimato jo. Tai tik čiūžt. Paeinu smagiai Didlaukio gatve ir rodyklė rodo kairėn. Stoviu ant šlaituko ir visai nenoriu lipt žemyn. Ir kodėl palikau lazdą. Jos vėl reikėtų. Tuoj susirandu kitą. Einu Jomanto parku. Iki šiol nė girdėjusi apie tokį nebuvau. Keista, čia pat Kalvarijų gatvė. Kiek kartų ja važiuota ir nė neįtariau, kad už eilės namų plyti parkelis. Praeinu sėkmingai ir jį. Vėl išlendu į gatvę ir ilgokai einu Ateities, Bitininkų, Rugių ir kt.gatvėmis. Ir kaip lengva, gera eit. Aišku, vasarą būtų visai nesmagu, karštas, dulkėta.
Išėjus į Ateities gatvę, pamatau bažnyčią, kurią jau apėjau iš kitos pusės, eidama gal 9 atkarpą. Ir tai reikšia, kad šią Vilniaus pusę jau visą apsukau, eidama taku. Ir tikrai taip yra. MAn liko dvi atkarpos. Viena ta baisioji prie mano namų. Ir kita nuo Antakalnio į 1 atkarpos pradžią. Tai tą 10 atkarpą ir norėčiau praeit paskutinę. Bet va, prie namų kokiu oru ištaikyt net nežinau kol kas. Gal tik drąsos trūksta.
Riedam link namų. O aš jau rikiuoju ryt dieną. Turėsim net keturis angelėlius svečiuose. Tai važiuojam pirkt bulvių ir maltos mėsos. Užmaišysim kubilą tešlos kotletams, išvirsim ir bulvių. Patys nevalgom, bet tokiems sveteliams juk reikia.
Komentarai