2025.08.19-21 Žukai -Jurbarkas 52km

 Prisiminiau ėjimo skonį ir negaliu nusėdėt namie. Kad pabaigti Latvijos Camino, reikėtų penkių dienų, lyg daugoka šiuo metu. Pradedu tikrinti, kur dar  nėjau Lietuvos Camino. Daug dabar visokių kelio atšakų. Ir radau, kaip ir tikėjausi, ėjimą trims dienoms. Nors, gerai pamąsčius, 52km nueisiu per dvi dienas. Jau tapo mūsų tradicija, kad be mano vienos ėjimo susirasti dar ką nors įdomaus abiems. Dažniausiai tai būna koncertai. Bet šį kartą koncertų neradau, bet gavau bilietus į ekskursiją Kaimelio dvare. Pirmadienį dar patikra pas kardiologus, o antradienį pirmyn į Žukus, kur aš pradėsiu eiti, o Algis bandys pagrybaut, pasnaust, kol aš pranešiu, kad jau ėjimo užteks, ilgiau neisiu. Ir tuomet į Smalininkus, kur nakvosim.

Žukai kaimelis, į kurį neatklystume, jei ne Camino.

Bažnyčia pastatyta 1905m., nors parapija įsteigta dar 1845m., nupirktas ir sklypas bažnyčiai. Iki tol pamaldoms kviesdavo iš Viešvilės atvykdavęs klebonas. Sovietmečiu bažnyčia buvo uždaryta, joje įrengtas sandėlys. Kaip ir, deja, daugybėje kitų Lietuvos bažnyčių, vidus buvo suniokotas, pristatyta pertvarų. Dabar bažnyčia jau restauruota. Į vidų nepatekau, užrakinta. Irgi nieko naujo, visą Lietuvą praėjau, reta bažnyčia atvira. Sako, dėl vagių.

Specialios tvirtos plytos buvo degamos Lumpėnų ir Palumpių plytinėse.Ir atrodo puikiai, beveik kaip naujos.

Nėr kada ilgai dairytis, jei noriu nueit virs 20km. Kol atvažiavom, jau ir po vidurdienio. Aptariam su Algiu kelias vietas, kur galėčiau baigti ėjimą ir būtų patogu susitikt ir einu. Kažkaip nemačiau Camino ženklų, turėjo juk būti. Gal pražiopsojau.

Visą dieną ėjau miškais iki Viešvilės. Miškas gražus, oras puikus. Nors tyliai smigtelėjo mintis, kad Latvijoj buvo tiek daug įsimintinų vietų ir neeilinių vaizdų. Bet ir dingo ir kur atėjusi. Gal prisiminiau Latvijos kelią nuo Rygos link Lietuvos, kuris toks, na, kaip Lietuvos šiaurėje, truputį nuobodus. O čia labai gražus miškas.  Dar ir Naumalūnio tvenkinį radau. Gaila, dar neilgai ėjau, maudytis nė braidyt nesinorėjo.

 Miške pamačiau trobelę ne trobelę, lyg pavėsinę, bet pavėsinių sienos būna kiauros. Labai jauki vieta, sėdžiu valgau ir pamatau ant sienos užrašą "Šarkų bažnyčia". Pralinksmino.

Toliau vėl miškai miškai. Vienoj vietos jis kertamas, užrašai perspėja eit atsargiai. Einu atsargiai, tik kad užriaumos šalia. Ir įtrinksėjo į kelią kažkoks kriokiantis miškininkų padaras. O aš turiu eiti iš paskos ir uostyt jo kvapus. Fui.

Geerai, kad po kokių 20 min. jis nusuko į šoną, o aš ant keliuko pamačiau musmires. Taigi jos baravykų kvieslės. Pasidairau, ogi tupi gražuolis žolėse. Pradėjau rast baravykus. Vieną, antrą, šeštą. Taigi būtina aplink ir miške pasidairyt. Prisidairiau tiek, kad toliau ėjau savo keliu, Camino liko kažkur šone. Negrįžau. Svarbu, pataikyt į Viešvilės lurdą.

Radau gal 10 gražuolių, visi kotai sveiki. 

Einu kur man atrodo, kad reikia eiti.  Iš tolo matau kažkokius dryžuotus stulpus. Ai, gi čia pasienio zona. Ir kažin kas čia vis šaudo.

Stulpas tolokai, užrašo neįskatau. Bet gi žinau ir taip, kad pasienio zona. Lendu takeliu tolyn. Šaudo jau garsiai. Grįžtu prie stulpo. Ogi pavojinga teritorija. Hmm, negi čia tos NATO ar kokios ten pratybos. Ir jau nesinori šiaušt mišku, nors takas toooks gražus. Pasuku į žvyrkelį. O ten pradeda važiuot visokios žaliais tinklais apvyniotos mašinos. Smagu matyt LT kariuomenės techniką. Net nepykstu, kad turiu apeit gabalą miško keliu. 

Randu ir lurdą, ir Algį su Kurmiu. Pavažiuoju galiuką, kol takas nusuka nuo gatvės ir rėplioju dar kokius 8km 

Kazikėnų dvare susitikom su Algiu. Dvaro realiai tik likučiai. Teritorijoj graži buvusi arklidė, maniežas. Bet mudu čia jau lažkada buvom. Tai apsidairom ir braukiam į Smalininkus ieškot nakvynės.

Įvažiuojam į Smalininkus ilgiausia, bent taip teigiama miestelio aprašymuose, ąžuolų alėja. Žavėjausi begale įvairiausio ilgio ąžuolų alėjų Latvijoje ir jiems pavydėjau. Va, prašom, truputį ir mes turim.

Apsistojom labai išpuoselėtoj sodyboj. Šeimininkė sakė, kad jau pavargo nuo priežiūros. Iš pradžių nesupratau, kodėl. Bet, kai apsidairėm, olialia. Viskas taip tvarkinga. Tujų begalė, jos įvairiai karpomos. Ten tik jas karpyt ir reikia visą vasarą vieno žmogaus. Nuotraukoj matosi dalis tujiškų kiaušinių. Kaip kokiam Versalyje. Namas nuotraukoj tai buvusi mokykla. Kitą tokią mačiau kažkur šiuose kraštuose.

Bet mes miegosim kitam name. Jau svajoju apie keptus baravykus. Deja, name yra tik mikrobangė ir virdulys. Gerai, kad visur tampausi grybų džiovyklę. Latvijoj neprireikė, o čia pravertė. Truputį pailsėję išėjom ieškot bankomato ir ledų. Viską radom. O miestelis kažkoks labai mielas. Būta čia begalę kartų, bet anksčiau. Dabar tikrai daug gražiau. Tėvai mėgdavo važiuot į pajūrį šiuo keliu. Su to meto automobiliu kelionė į Palangą užtrukdavo vos ne visą dieną. Kas pamena, kad reikia stot, nes vanduo užvirė? Dar, jei karšta diena, ir maudydavomės Nemune. Ir tai dažnai būdavo Smalininkuose. Senasis kelias ėjo per miestelį. Tos gražiosios Smalininkų alėjos tai senasis kelias.

Šalia mūsų va kaip gražiai ištapytas namas. Iš tolo, net nesupratau, ką matau. Nė tai milžinišką gėlyną, nė tai veidrodį. Palei Nemuną, aišku, yra takas. Ir taip apsidžiaugiau, pamačiusi savo kriauklių ženklus palei vandenį. Nes šiandien ne kažkiek Nemuno mačiau. 

Radom ir "Vamzdį". Seną medinį. Kažin, ar Vilniaus rūdijanti garsenybė ne nuo šio nusižiūrėta.

Smalininkai kadaise buvo visai rimtas uostas. Net žiemot netilpdavo visi laivai. Plaukdavo laivai į Karaliaučių, ir toliau, pro Aistmares, kanalais į vakarų Europą. Smalininkuose ir aplinkiniuose kaimuose buvo laivų statyklos.

Nemunu bei Jūros upe kasmet plukdyta po 1 655 000 kietmetrių apvalios medienos (rąstų) bei po 239 000 kietmetrių tašų, lentų bei pabėgių. Didžioji dalis keliavo Nemunu pro Smalininkus. Čia ji buvo kontroliuojama bei apmuitinama.

Sunku dabar net įsivaizduot tokį bruzdesį.

1811m. (Prūsija) pastatyta viena iš pirmųjų Europoje vandens lygio matavimo stotis. Dar išlikę senieji laiptai.

Ilgai sėdėjom krantinėj ir džiaugėmės jau besibaigiančia gražia diena.

 
2025.08.20

Šiandien po pusryčių važiuosim į Kaimelio dvarą. Gaila, negavau ekskursijos rytdienai. Paekskursuotume ir namo. O šiandien ramiai nueičiau iki Jurbarko. Bet jokia čia bėda, susiderinsiu viską kitaip. Pusryčiaujam pas šeimininkus. Tai viskas žymiai greičiau, negu patiems gamintis. Oras toks lis ar nelis. Žinom, kad pirma ekskursijos dalis bus parke. Bet, manau, jei lis, sugužėsim vidun anksčiau. Vakar gavau dvarininkų laišką su instrukcijom kaip atvažiuot, kur rinktis ir, kas nustebino, su netrumpu sąrašu visokių kavinukių, kuriose galima po ekskursijos papietaut. Visai šalia Kidulių dvaro vyninė. Prieš kelis metus buvom tose apylinkėse žygyje ir ten pietavom. O kitos vietos negirdėtos. Labai sudomino šeimos sūrinė "Sūrio džiazas", ten galima nusipirkti jų gamybos sūrių, yra ir kavinukė. Norėtume aplankyt ir juos, gal važiuodami namo.

O dabar dvaran. Pasiteiraujam dėl šuns, ar galėsim su juo būt pirmą dalį ekskursijos. Galėsim, o į vidų nesivesim.

Laukia apie 30 žmonių, visi punktualūs. Dar turėjom laiko pasidairyt po Kaimelį. Sena bažnytėlė, paminklai. Švaru, daug gėlių, didelių medžių. Kaimas ant kalniuko, gražiai matosi Nemunas. 

Tiksliai nurodytu laiku atsidarė dvaro durys ir išėjo dvarininkas-ekskursijos gidas. Ir  į ką gi jis panašus?

Ogi kaip iš akies trauktas Lucius Malfoy iš Hario Poterio. 😃

Kaimelis, pasirodo, turi ilgą žinomą istoriją:

1296m. Iš Petro Dusburgiečio "Prūsijos žemės kronika"

...Vis dėlto dievas, nenorėdamas, kad jų pastangos būtų bergždžios, ir pritardamas jų karštam ryžtui, taip patvarkė, kad neilgai trukus jie išvydo stiprią pilį, vardu Kimelis, kurią sugriauti ir patys broliai ne kartą bandė, ir savo žmonių rankomis dažnai mėgino, negailėdami nei išlaidų, nei triūso, tačiau nesėkmingai...

O laikas sėkmingai viską gerokai apgriovė, pakeitė neatpažįstamai. Paskutinė Dvaro paskirtis - socialiniai būstai. Erdvės buvo sudalintos į kambariukus, antras aukštas paverstas šiukšlynu, rūsiai užpilti. Kokios drąsos ir svajonės padrąsino pirkt šią katę maiše man tai sunku įsivaizduot. Ir kaip smagu dabar matyt, kaip pastatas purtosi šalin purvinas draiskanas ir darosi panašus tikrai į dvarą. Savininkai knisasi po visus prieinamus archyvus, ieškodami žinių, istorijų, kad atkurt kuo tikresnį vaizdą. Ir net ne vien sienų prasme, o prikelt dvasią. Ieško liudininkų, palikuonių. Kuopdami šiukšles apžiūrinėjo kiekvieną, atrodo, šlamštą, tikrina net kurmiarausius lauke. Ir randa! Labai džiaugiasi radę senųjų langų rėmų likučius. Dabar dvare jau žiba naujų langų stiklai, rėmai beveik tokie kaip kadaise. O ant aukšto rado senųjų knygų skiauteles. Pagal tuos fragmentus atkūrė knygų pavadinimus ir dabar supirkinėja senuosius leidinius, bandydami atkurt biblioteką. Tokie pat detektyvai su indais.

Dvaro istorija ilga, buvo pilis, sugriauta, pastatytas didelis, sunyko. Nugriautas, pastatytas šis pastatas. Kartais norisi apsirašyt istoriją, bet ne šiuo atveju. Bijau sugadint pasakojimų prisiminimus. Ją reikia išgirst ten, dvare, ant kalnelio prie Nemuno. Pasakotojai negaili laiko dvarui, negaili jo ir lankytojams. Tiesiog dovanojo mums dalį savo svajonių ir entuziazmo. Gal dar jiems liko pakankamai. Nes darbų ten dar iki dangaus. Norėčiau grįžt po poros metų pasižiūrėt.

https://lt.wikipedia.org/wiki/Kaimelio_dvaras

https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/2283463/sakiu-rajone-atgimsta-legendomis-apipintas-kaimelio-dvaras?srsltid=AfmBOoqmLhTcgBZMUHezlJwncj5FcDKUZgDKEs8Sk1b--0jGegvfkQoy

Skaniai vyninėj papietavom ir į senąją mokyklėlę. Kažkodėl miegelis laukė ten mūsų, tai nesipriešinom. Prabudau jau apie 16val. Na, ir ką čia nuveikus. Tik dingt galvon, reikia eiti į Jurbarką. Taip taip, eiti. Greit vandens į gertuvėlę, agurkų į dėželę ir pirmyn. Iki tamsos nueisiu. Nors kol išsikrapščiau, tai jau buvo 17val. Greit tik užsirašo, realybėj kažkaip lėčiau. Smagu, kai pradedi eit nuo slenksčio. 

Mano taip trokštams ėjimas palei vandenį pasibaigė už puskilometrio. T.y., Nemunas čia pat už krūmų, dilgėlynų ir pan. Tiesiog takelis per pievas. Gal gerai, nėr į ką žiūrėt, greičiau einu. Nekaršta, nuotaika pakili dar nuo ekskursijos. 

Kaip gera, kad vėl galiu sau eiti ir gėrėtis vaizdais, klausyt ką šnara čiulba bilda kažas aplink mane. Kartais tiek mintys kažkur aukštyn nuneša, kad net nepastebiu ką praėjau. Geraaaaaa!!!

Ten su stogeliu tai tiltelis per Šventosios upelį. Kėdės neišbandžiau. Dairiausi nuorodos į miniatūrų dailininkės L. Meškaitytės sodybą, deja, neradau. Daug laiko neturėjau, tai nudrožiau tolyn. Tenka einant ir įdomias vietas praleisti. Kai pradėjau žygiuot, dažnai praleisdavau piliakalnius, nelipdavau viršun. Taupiau jėgas, kad ateit iki nakvynės vietos. Dabar jau dažniausiai kariuosi visur, kur tik man įdomu. Praleist tenka ir dalį muziejų, tai nedirba, tai aš jau neturiu laiko jiems. Kartais ir nėr ūpo lįst trobon, kai taip gera lauke.

Pamačiau Nemuną

Lyg pajūry

Čia tai karjeras

Čia tai karjeras

Praėjau šaltalankių didelį plotą. Gal apleistas?

 Praėjau Palėkius, Greičius, Kalnėnus. Buvę kaimeliai, dabar kiek užmačiau, ten poilsinės gražios vilos. Kylant į kalną prie Kalnėnų dar mačiau didelį senovinį klojimą. Bet buvo žmonių, kažko pasigėdijau fotografuot. Užkilus į kalną, jau ėjau per mišką, žvyrkeliu. Ale, visia daug mašinų ten važiavo, keldamos dulkes. Iš jų tik vienas sulėtino greitį, kiti dulkių man nepagailėjo. Tokia pat vairuotojų kultūra Visoj Lietuvoj, deja. Kroatijoj bei Latvijoj pasitaikė žymiai daugiau vairuotojų, pastebinčių pėsčiuosius.

Jau Jurbarko priemiesčiai. Va, ilgai ėjau tokiu žaliu tuneliu. Ir džiaugiausi, kad vėsu bei smagu. O už jo jau kažkokios gamyklos, sandėliai, nemaloniausia ėjimo dalis. Na, labai nemėgstu per miestus eit. Betgi ateisiu į gražųjį Jurbarko dvarą, ten bus gražu. Tikiuosi, dar ir šviesu.

Va, jau Jurbarko bokštai rodo man kelią. Visai jau netoli, spėju su šviesa.

Antspauduko negavau, TIC jau uždarytas. Bet "pagavau" pro arką gražų saulėlydį. Nuotraukoj, aišku, ne taip gražu.

Jau seniai paskambinau Algiui, kad mane pasitiktų. O jo nėra. Greitoji kaukdama nulėkė. Gal avarija, įstrigęs kamštyje. Dar pasivaikščiosiu, palauksiu. Gal vairuoja, nenoriu skambint. Beveik tamsu, o mašinytės nemačiau, kad įsuktų į parkingą. Skambinu. Sako, seniai laukiu. Jetau, kur. Pasirodo, jis kitam parkinge, toliau nuo pagrindinės gatvės. Mes kažkada lankėmės dvare ir mašiną statėm būtent ten. Valio, riedam, gaudom paskutinę šviesą ir nuostabaus saulėlydžio atšvaitus.

Kokia puiki ir pilna diena. O ryt iš ryto miškan, bandysiu atrast vietą su baravykais, kurią praėjau. Bet ką rasim, tas mūsų. 

Radau ir tą vietą, bet ten tik vieną tikrinį baravyką. Bet prisirinkom kitur visko. Na, tikrinių baravykų galėtų būt daugiau, bet gerai ir makavykai, ir raudonviršiai. O voveraitės čia visai kitokios negu pie Valkininkų: šviesesnės ir kietesnės. 

šios greičiau valysis.

Aš kadangi esu grybų grobikė ir gobšuolė, susiruošiau dar eit, nes rudakepurių galima prisikraut kiek nori. Bet gavau griežtą ne. Mat, grįžus namo, aš paprastai tvarkau daiktus, o likusieji, t.y., Algis, grybus. 

Dar užsukom į sūrio džiazą. Kokie gražūs sūriai. Net juodi, su klevo pelenais. Jų vardai muzikiniai: Rapsodija, Bliuzas ir t.t.

Chačiapuri su sūriu buvo labai skanus. O jau kava!!! Retai kur tokią rasi.

Rapsodija. Man buvo gražiausias.

Greit ir namučius pasiekėm. Gaila, daiktų šį kartą turėjom labai mažai, greit juos sutvarkiau ir teko paplušėt su grybais. Džiovyklė bei orkaitė kaip mat užsipildė ir ėmė burgzt. Vis tik baravykus valyt tai ne šlapias didele voveraites, daug greičiau. Prisidžiovinom kokį trilitriuką grybų. Algis taip įsijautė, kad sukrovė džiovint viską, ir tuos baravykus, kuriuos ryte žadėjau kepti ant sviestuko. Na, rasim kitą kartą. Gal.

Pati kelionė buvo puiki, pilna visokių įspūdžių. Camino kelias, tikėjausi,bus vandeningesnis. T.y., eisiu palei Nemuną. Gal Latvijos grožiai mane išlepino.

Bet vistiek, labai puiku eiti.

Jau noriu vėl.