2025.06.27-2025.07.01 Camino Latvija, Valka - Caunites 94km

 Su Asta derinom šį ėjimą du metus. Tokios užimtos poniutės, niekaip neradom bendro laiko paėjėt. Pagaliau suradom skylę savo grafikuose ir puoliau viską organizuot, kol kas nors neįsiterpė į tas dienas. Ir čia atsirado trukdžių. Pirmas bent man, kad reikia neštis miegmaišį. Vos ne kas antroj nakvynės vietoj gauni tik čiužinį. O aš po visų savo traumų kažkaip vėl nepasitikiu savim: ar paeisiu, kiek nueisiu, ar neskaudės kojų. Ir pirmam ėjimo pabandymui norisi kuo lengvesnės kuprinės. Asta galėjo praleist šioje išvykoje tik 5 dienas. Reiškia, atvažiavusios į Estijos/Latvijos pasienį, į Valką nieko nelaukdamos turim eit pirmąjį etapą. Jo ilgis 20km, tikrai ne mažiau kaip 5val.ėjimo. Atsirastume Valkoje apie 14val., o nakvynės vietoje Turnoje turim būt iki 17val. Na, niekaip neatlėksim. Atsargoj turiu planą, bet dar ir slepiu jį. Bandau pirkt bilietus į traukinį, o jų, negaliu patikėt, bet nėra!!! Ir atsarginis planas virsta pagrindiniu. Slenku pas savo žmogų ir kviečiu važiuot kartu. Sutinka, ne pirmą kartą padeda man. Keliaujam su mašina, išsinuomojam namelį, o į startą/ iš finišo mus vežios. Tuomet jokių miegmaišių ir visai nesvarbu kada ateisim. Tiesiog puiku.

Beje, gavau žinutę iš Turnos, jie klausė, ar mes nakvosim pas juos. Aš domėjausi, iki kada galim ateit. Ir va, kokie rūpestingi, klausia ar nakvosim. Padėkojau, pasakiau, kad ačiū nenakvosim, bet paklausiau kaip gaut antspauduką. Gi ryt sekmadienis, nieks nedirba.  

2025.06.28 Valka Turna 20km

Sutartą dieną pasiimam Astą iš autobusų stoties ir traukiam link Estijos. Asta rimta ėjikė, eina ir 100km (t.y., eina be miego, toks ėjimas trunka parą ir ilgiau). Sąžiningai išaiškinau savo galimybes, kad aš jai prasta pakeleivė, bet sakė, ir ji neskubės, dairysis. Keliavom penkias valandas. Vėsu, išlipus net striukių reik. Ties Ryga pradėjo lyti. Bet mums joks oras nuotaikos nesugadins. Nutariam pasidairyt po Valką, tuomet nuvažiuot ant piliakalnio Putraskalns, kur ir prasideda Camino Latvia. Miestukas toks per vidurį. Daugiau jaukus negu nemielas. Greit mes tą centrą apeinam.

Valkos, o Estijos pusėj Valgos vardas pirmą kartą paminėtas 1286m. Rygos skolų knygoje. Na va, nebūtų prasiskolinę tai nežinotume kaip seniai miestelis egzistuoja. O pavadinimą sugalvojo vokiečiai, tokį praktišką: miestelį, kuriame susikerta pagrindiniai prekybiniai keliai ir daug judėjimo, taip ir pavadino walk (vokiškai walk- pasivaikščioti).

Valkoje 1917 12 02  Latvijos laikinoji nacionalinė taryba paskelbė Latvijos autonomijos deklaraciją.

Paminklas skirtas atminti Latvijos Laikinajai Nacionalinei Tarybai, kuri buvo įkurta Valkoje 1917m. ir atliko lemiamą vaidmenį kovojant už Latvijos nepriklausomybę.

Paminklo stulpai tai Vidžemės ir Latgalos vienybė. Auksinis rutulys - saulė, figūra viršuje Laisvės paukštis.

Valkos evangelikų liuteronų bažnyčia. Minima jau nuo 1477m. Bokšte yra apžvalgos aikštelė. Norėjom gauti pirmą antspauduką. Deja, buvo uždaryta.

Turizmo informacijos centras irgi buvo uždarytas

Dar apėjom ratuką ir nuvažiavom į Putraskalnį. Vaizdas tikrai gražus, ir Camino pradžios tašką radom.

 Apsičiupinėjom, kad takas eina tomis vietomis, kurias jau apžiūrėjom. Laikas bėga, nusprendėm vėl nuvažiuot atgal į centrą ir nuo ten jau eit. O tai vidurnaktį prisistatyt į išnuomotą namą negražu. Dar nusičiupom pirmą antspauduką ir viens du trys ...žengia piligrimas ne karys.

Kelias veda pro ežerą, toliau pro laukus. Apniukę, bet nelyja. Gal ir neklius mums šiandien.

Kokie gražūs jų žymėjimai: ant ąžuolinės lentelės geltona kriauklė ir strėlytė.

Labai daug žirnių laukų. Gal reiks grįžti už kokio mėn.

Daug ne tik žirnių. Pilni grioviai orchidėjų. Net nežinau, ar ir LV jos įtrauktos į Raudonąją knygą. Šiaip nieko ypatingo šiame etape neradom. Tiesiog gražios pievos, truputis miško. Tai kaži kodėl ta nuotaika vis gerėja? Nuėjus 10km vis dar neskauda kojų, nelabai ir pavargau. Pradedu tikėt, kad nereiks kviest Algio į vidurį laukų, kad mane paimtų. 

Gavau žinutę su nuotraukomis iš Turnos, kad antspaudas pašto dėžutėj, o kur paslėptas raktelis riebia strėle parodyta nuotraukoje. Ačiūūū.

Ilgą laiką ant tako matėm šiuos pėdsakus. Dalį kelio šalia buvo ir mažyčiai tokie patys. Matyt, ėjo mama su vaiku. Bet kas autorius šių atspaudų nepavyko atrast. Google net sakė, kad meškos. Matyt, pasidavė vilniečių psichozei. Bet tikrai per maži. Tokie truputį mažesni už delną.

Na, liko 2km, skambinam Algiui, kad jau važiuotų į Turną, jei dar ne ten. Jau tikrai ateisim savom kojom. Turna mažytė, greit randam bendruomenės namus ir pašto dėžutę. Asta krapšto slaptavietę, ieškodama rakto, o tas plumpt ir įkrenta į gėlių puodą. gerai,kad ne į kokį plyšį. Bekrizendamos susiradom raktą ir antspaudą. Taukšt ir šios dienos 20km nueiti. Aš toookia laiminga.

Bet jau 21val., laikas riedėt ieškot nakvynės.

O koks jaukus mūsų namelis. Stovi sau pamiškėj. Šeimininkė išradinga. O mums rūpi tik išsitiest. Lovos patogios, vanduo karštas. 

tiesa, mūsų lovos čiužinys uždėtas tiesiai ant lentų. Jų net galai kyšo nenupjaustyti. Bijojau, kad kojų nenusidaužytume. Bet pasirodė, kad visai patogu pakart ant tų galų savo drabužius ar pasidėt lovatiesę. Asta užgrobė visą antrą aukštą. Gėda pasakyt, aš taip ir neužlipau ten pasidairyt. 

Ir valgyt turim. Saldus piligrimo gyvenimas.

2025.06.29 Turna - Strenči 34km

Labas rytas, dar viena puiki diena laukia. Nene, aš tai 34km neisiu. T.y., eisiu kiek pavyks. Kolkas nėra ką skaičiuot. Šiandien laukia pelkė. Norisi, kad ir Algis ją pamatytų. Tai nusprendžiam važiuodami į Turną, nuo kur pradėsim eit, užsukt į Sedas purvs daba taka, Sedos pelkės gamtos taką, kartu pasivaikščiot. Bjauroku šlapiu keliu atvažiavom į tako pradžią. Lankėmės anksčiau Kemerų pelkėje bei Dunika netoli Šventosios. Ten buvo gražūs mediniai takai, vedantys gilyn į pelkes. Čia ėjom paprastu keliuku. Pelkėje buvo kasamos durpės. Likę dar siauruko bėgiai, net vagonus radom. Bet pačios pelkės kaip ir nematyt. Ėjom palei užpelkėjusį ežerą, lipom apsižvalgyt į bokštą. Na, tikėjomės kažko daugiau. Neradom ir aprašyme nurodyto pelkės tako ženklo - geltono žiedo. 

Sukorėm jau 6km, netoli ir vidurdienis. Supratom, kad reikia kažkur nugnybt dalį etapo, dar 34km eit ne man. Tai pasirinkom patogų pradžios tašką ir nuėjom. Susitikom dar su Algiu prie Jerceni dvaro. Dar viena keistenybė: dvaras sekmadieniais uždarytas. Tai apėjom teritoriją ir tiek. pagrindinis dvaro pastatas sakyčiau keistos, na, neįprastos spalvos - ružavas. Pasirodo, tai freilinų namai.

Toliau nepatingėjom išsukt iš kelio ir aplankyt Kanepju ąžuolą. Auga vidury laukų, įspūdinga laja. Paskaitę sužinojom, kad antras pagal dydį ąžuolas tiek Latvijos, tiek Baltijos šalyse. Jam apie 800 metų, kamieno apimtis apie 9.5m, aukštis link 20m. Gal XIXa. į milžiną trenkė žaibas, atsirado ertmė, kurioje gali tilpti aštuoni žmonės. Ir puikiai gyvuoja su tokia skyle vidury.  Nieks ten nebetonavo kaip mūsų Stelmužės senolį. Tiesa, ties viršutine ertme uždėtas stogelis. Ir žaliuoja sau puikiausiai. 

Ir jau spartinam žingsnius kiek galim, dar nemažai tek eit. Eisim ir pro pelkę. Ji visai netoli, už kelių km. 

Priėjom posūkį. Retai pamatysi tiek rodyklių ant vieno stulpo. Ir čia radom ir geltoną Camino strėlytę, ir geltoną pelkės ženklą. O takas tai olialia. Čia irgi būta galingų liūčių, vietomis takai apsemti, šiaip ne taip pakraščiais prasmukom, vietom per linguojančias durpes ir pačios pralingavom.O dar žolės iki nosies. Kaži, kaip čia su erkėm?  Bet pamatėm visą pelkės grožį! Ir uodų beveik nebuvo. Puikumėlis. Eit įdomu, nors ir lėtai. Kur ten paskubėsi, nė viena nenorim šleptelt į tą košę. Radom vidury staliuką su suolais. Buvo gera pailsėt ir užkąst.

Dar už kokio km išėjom į jau pažįstamą kelią, kuriuo ėjom bei važiavom ryte. Ir čia staiga nėra kur eit, žalia sien užtvėrusi viską. Spoksojau ir negalėjau patikėt mūsų sėkme, kad medis lūžo, ne ryte, kai mes buvo atvažiavę. Juk kito kelio išvažiuot nėra! Tiksliau jis yra, bet toks apsemtas ir dideliais ratais išmaltas, kad nesiryžtume ten lįst su savo mašinyte. Sekmadienis, kaži kada kas atvažiuotų nutempt kliūtį. Tuo labiau, kad gali būt ir daugiau užverstų judresnių kelių. Vėtra buvo stipri, tik mes pelkėj ir miške nelabai ją pajutom. Ūžė vėjas viršūnėse, mūsų šukuosenų netaršė.

Nuotrauka iš Camino LV aprašymo

Tuoj pat už pelkės miestukas Seda. Tai buvusi durpių kasėjų gyvenvietė, pastatyta apie 1953m. Sovietinio stiliaus namai. Panašūs yra Vilniuje Šiaurės miestelyje. Atrodo, sustojęs laikas.  Bibliotekoje yra ir mūsų antspaudukas, bet sekmadienis, nedirba. Tai kolekcijoj nebus antspaudukų iš dvaro, nė iš Sedos.

Dar keli km ir atėjome į Strenči, šios dienos ėjimo pabaiga. Išsikvietėm savo šoperiuką. Prisiminėm, kad reikia rast antspauduką. Nežinau katrai iš mudviejų šovė galvon, kad tas daiktas yra psichoneurologinėj ligoninėj. Ėjau aš. Tuščia tylu. Šūktelėjau, išlindo dama baltu chalatu. Nieko nesuprato, ko aš noriu. Tik kratosi, kad nakvot nepriims. Tuomet atėjo antra, ta lyg kažką girdėjusi. Pasikvietė trečią, kuri turi teisę dėt anspaudus. Iškamantinėjo mane, iš kur atėjom, ar tikrai atėjom, kiek man metų, apžiūrėjo Piligrimų pasus. Supratau, kad patikrino mano būklę. Uždėjo antspaudus. Dar pradėjo klausinėt apie ėjimą. Bet jau su pagarba mano amžiui. Ir tiek gyrė, kad net susigraudinau.

 Strenči pakrašty, bevažiuodami į nakvynės vietą, pamatėm kavinukę. Stabtelėjom kavos, o tam kioskely radom skanius pietus! Dar Sidro pasiėmėm, be alkoholio. Ir labai skanu buvo. Ir dar antspauduką turėjo.

O vėjas ten pūtė tikrai stiprus. Supratau, ko tie medžiai virto.

Gera diena buvo. Ir kaip gera eiti ir paeiti. Džiaugiuosi labai.

2025.06.30 Strenči - Valmiera 30km
 Kol kas oras kaip užsakytas, nekaršta, nelyja. Visai priartėjom prie savo trobelės. Algis atvežė mus į startą ir nuvažiavo pasnaust ir, kaip pats sako, pagrybaut. Šiandien vidury trasos mūsų laukia atrakcija - alaus bravoras su kavinuke. Ar reikia vadint alinuke. Man tai tas alus buvo nebuvo.  Vėl laukia daugiausiai miškai. Man tai labai patinka. 

Kiek pasižadu sau netūpčiot prie gėlių. Ai, pažadais kelias į pragarą grįstas. Orchidėjų čia visokiausių matosi. Ir daug pievų su gėlėmis, begale rūšių. Na, vistiek manau, kad mūsų ūkininkai persistengė suardami visas pievas ir sukišdami ten rapsus. 

Kiek netikėtai greitai radom tą alinę. Asta alaus, aš juodųjų žirnių ir kavos (na, ir derinys). Ir čia mus rado antroji laiminga akimirka. Pirmoji buvo laiku nuvirtęs medis, kai mūsų mašinytės ten jau nebuvo.Susėdom pavėsinėj, laukiam, kol pašildys žirnius. Aš atsinešiau, tuoj ir Asta gavo savo porciją. Ir tik ji įlindo į pavėsinę, viskas aplink tik sušniokštė, suūžė ir pasipylė pagaliai iš dangaus, t.y., lietus baisinis. O mes po stogeliu žiopsom kaip dviratininkai meta savo žirgelius bele kur bele kaip ir lekia slėptis. Nespėja, minutėlė ir kiaurai šlapi.

Įdomi vieta. Tam pačiam pastate vienam gale HES, kitam alaus bravoras.

Daug senų pastatų įdomiai sulipdyti iš akmenų. Tikrai gražūs.

Toliau takas neria į pievas. Po liūties jos, keista, bet labai šlapios. Šlepsim, tekšim. Išėinam prie upės keistu vardu - Abulas. Takas eina upės pakriaušėm. Aukštyn žemyn. Vaizdai fantastiški. Ir saulytė išlindo.

Pora nusileidimų - pakilimų buvo visai pavojingi. Labai statūs, po liūties slidoki. Bet kartu tai vyšnia ant torto. Gaila, nuotraukose nelabai jaučiasi tas statumas.

Ir baigiasi ėjimas pakriauše. Toliau dar gigantiškų žolių apsupti takeliai. Ir gražus miškas, bet kelias tai negražus. Asta bandė pririnkt žemuogių vairuotojui. Ir saugiai jas parnešt. Pavyko! Dar turim kelias voveruškas. Bus ryt skani kiaušinienė.

Visai netoli Valmieros išlindo vaivorykštė. Kaip premija už visą dieną. 

Valmieroj nuėjom prie pilies, apžiūrėjom šv. Simono bažnyčią. Miestas toks neįsimenantis. Buvom jame prieš kelis metus. O, kai Asta paklausė, kaip tas miestas, taip ir pasakiau, kad prisimenu tik pilį. Pilies kieme Kurmis lange pamatė save patį. Ojetau, kad supyko, kad lojo. Gerai, kad vakare nedaug žmonių.

Valmieros Šv. Simono bažnyčia yra vienas svarbiausių Latvijos viduramžių architektūros paminklų, kurioje yra vertingų meno kūrinių – viduramžių antkapių, 1739 m. pagaminta sakykla, Europoje žinomo menininko Fridricho Ladegasto vargonai ir kt. Galima užlipti ir į bokštą, bet kažkodėl buvo uždaryta. Darbuotoja kalbėjo tik latviškai ir kelis žodžius rusiškai, tai nekankinom jos. Gavom tikrai gražų antspauduką. Toks mielas žaidimas antspaudukų medžiojimas.

Asta paskelbė, kad nuėjom 28km. Ohoo. Aš sužavėta savo kojom: nepyksta. Kaip gera. Sapnuosiu tuos skardžius, saulęs spindulius žaižaruojančius vandenyje.

O Asta namie ant kojų rado apie 20 erkių!!! Sulindo po kelnėm. Kažkur gal įropino į jų pilį. Aš neradau nė vienos.

Vakarienei kepėm dešreles. Bet valgyt puolėm į namus, nes į svečius atvyko uodų brigada. Gerai, kad jie nelankė mūsų einančių. Gal tik pavieniai.

2025.07.01 Valmiera Caunites 21km

Išaušo graži diena. Mes su dideliu ūpu pradėjom savo kelionę. Tikimės gražių vaizdų ir šiandien. Jau artėjam prie Gaujos nacionalinio parko. O ten tikrai gražu.

Pradžioj ėjom pro dideles pievas. Kokia augalų įvairovė. Pievos iš vaikystės. Bandžiau skaičiuot žydinčių augalų rūšių. Po dvidešimties pasimečiau, kurias gėles jau suskaičiavau. O bičių melodijos. Ir visur daug ąžuolų, ir pavienių, ir senų alėjų. Pati gyvenu prie ąžuolyno, bet tarp jų liepa, klevai, nesimato visos šių gražuolių didybės.

Būna ir tokie ženklai

Kliūtis, menka

Aprašyme skaitėm, kad pakeliui rasime antspauduką. Ir radom

Keliaujam tolyn. Miiškais, pievom. Oras labai tinkamas, ne karšta, bet saulytė vis pasirodo. Tik kažkodėl labai daug uodų. Išsipurškėm, bet jiems nusispjaut. Net mane puolė kaip bepročiai. Dažniausiai, jei yra kita gyva dūšia, mane uodai ignoruoja. Visada būna išimčių.

 Šiandien bent aš einu lėtai. Vis tik po vakar ilgo ėjimo jaučiasi nuovargis. Bet neskauda kojų, ir tas yr gerai. Abi su Asta pašnekėjom, kad norėtume eit toliau, iki Rygos. Čia taip gražu, net gaila palikt.  Bet yra kaip yra. O lėtas ėjimas turi pliusų, nes prie takų pilna žemuogių, mėlynių ir net voveraičių. Iškračiau iš kuprinės visus maišelius, t.y., vieną. Asta uogas vėl deda į puodelį, o grybus kraunam į maišelį. 

Aprašyme paminėta, kad eisime pro baltas uolas. Reikia nusukt nuo piligrimų tako. Tiesą sakant, labai nedaug, bet kažkaip ne iš kart supratom kur turim eit.  Atrodė, kad reikia lipt laiptais žemyn, o tai reiškia, kad paskui aukštyn. Sėdėjom ant suolo ir makalavom pavargusio kojom. Jau beveik 20km nulingavom, tingisi. Kol sėdėjom, pamatėm kitą taką, kuriuo ateina žmonės. Nuėjom patikrint ir radom tas uolas. Kaip gražu. Primena Adršpachų parką Čekijoj, na sumažintą versiją. Sietiniezio baltosios uolos.

Daug Gaujos nacionaliniam parke lankėm įvairių akmenų, uolų ir olų. Kaip šios vietos neradom, net nežinau. Tuo geriau, stipresni įspūdžiai dabar. 

Tik šiandien pajutau tą ramybę, buvimo su savim ir gamta džiaugsmą. Dingo visos baimės dėl skausmų, nerūpi šliužai, daržai. Na, tiesiog mano sieloj šiandien šventė... Kaip aš ilgėjausi šito.

Dabar jau eisiu ir eisiu.

O kol kas einam iki kažkokio mįslingo kempingo, kur, tikiuosi, mus susiras Algis.  Ir tik grįžom į savo taką ir radom...laiptus, gana stačius ir pabaigos nematyt. Na, kodėl visos sunkios vietos būna pabaigoj, kai noris tik sėdėt. Norai norais, lipom užlipom ir pamiršom.

Tiek plepėjom, tiek nuo visų grožių atsirišo liežuviai, kad pražiopsojom posūkį, dar ant kalno be reikalo užropojom. Nedaug tų km prisidėjom, gal kokius du, bet vistiek proga paburbėt ir paaimanuot.

 Jau pagaliau ir tas kempingas. Ojei koks ąžuolas pasitinka. O vaizdai! Mes ant aukšto skardžio, apačioj Gaujos vingis. Yra ir baidarių prieplauka, ir maudynių vieta. Net gaila, kad neatėjom kaip piligrimės čia nakvot. O, beje, kur kas nors gyvas mus pasitinka? Algis čia jau pusvalandį ir tikina mus, kad čia nė gyvos dvasios. O antspaudukas? Neapsieisim. Skambinu. Savininkas paaiškina, kad reikia iš anksto pranešt, nes čia niekas negyvena. Bet tuoj atvažiuos mus įleis nakvot. Ir kaip nustebo, kad mums reikia tik antspauduko. Kelis kart klausė kaip mes iš ten išsikapstysim ir kur nakvosim. Nes jau vakaras, kažkur toli nenueisit, sako. Patikinom, kad viskas ok, norim tik antspauduko. Išsiaiškinom, kad jis gyvena Valmieroj, o šiuo metu dirba kitam kempinge. Oi, gi mes vakar ten buvom ...irgi antspauduko, tik Valmieros. Ai, sako, užsukit, uždėsiu tuos antspaudukus. Krizenom, kad visai nuvaikėjom, bet užsukom. Atėjau ir prisistačiau, kad čia tos dvi trenktos tetos, kurioms reikia antspaudukų. Negražų, bet turim ir gerai.

Pagaliau riedam į savo nuostabiąją trobelę. Gaila, paskutinei nakvynei. Net labai gaila, bet gero po truputį.

Namie Algis ištraukė Rygos šampanietį. Kaip jis tiko! susidaužėm už sėkmingus 100km, už tai, kad greičiau grįžtume ir eitume toliau, iki pat Rygos.

Tada dušas ir lova.

Ryte nuvežu Astą į Autobusų stotį. Ji važiuos į Rygą, iš ten tiesiai į Druskininkus. Aš gi ruošiuosi dar nueit iki Ciesio. Bet prieš tai dar nuvažiuosim su Algiu iki Sietiniezio, nuodėmė jam neparodyt tokios vietos.

Nuvažiavom. Ir čia aš supratau, kad yra ir  trečioji šios kelionės laimė. Gi karšta kaip pekloj. O mes jau nežygiuojam. Man irgi užteks tik nueit iki uolų. Tuo labiau, kad uodų dar daugiau negu vakar. 

Algiui su Kurmiu irgi patiko ta vieta.

Pasivaikščiojom, pažiopsosjom, paklausėm pliaukšynių, mat, visi lankytojai daužė uodus. Dar ryte svarstėm, kad jei aš neisiu, gal nuvažiuot iki jūros išsimaudyt ir vakare namolio. Aš, aišku, norėčiau nakvot, bet Algis su Kurmiu nubalsavo, už namus. Atėję iki mašinos jau ir jūros nenorėjom. Vistik 100km lankas. Mašinoj vėsu ir nėra uodų.

Namo, veda kelias namo!












Grįžom, sulėkė katinai rėkdami, taip pat greitai ir dingo. Na, kaip jie čia atvirai reikš savo meilę, jie gi nepriklausomi laisvi gyventojai. Bet tuoj prasidėjo pirmyn/atgal tikrinimas, ar mes tikrai namie. 

O voveraites valgysim ryt.