2025.05.12 Camino sezono atidarymas - Klaipėda Priekulė

 Prieš du metus planavau eit Camino Lituano, bet vis nesiryžau pradėt, tai šalta, tai kažkas kliudo. O iš tikro truputį baimė ima. Ar pajėgsiu eit su didesne kuprine, ar rasiu nakvynę, kaip viską pradėt. Ir tokia abejojanti pamačiau skelbimą  apie Camino sezono atidarymo žygį. Daug savivaldybių skelbia apie savo organizuojamus žygius tą pačią dieną. Tuomet išsirinkau Joniškio rajoną, žygį arčiausiai Žagarės, t.y., pradinio viso kelio punkto. Atvažiavom anksčiau, penktadienį nuėjau iš Žagarės į Buivydžius. O kitą dieną su grupe keliavom į Gataučius. Taip ir pradėjau su dainom ir šokiais, nes po žygio Gataučių kempinge buvo šauni vak.

Šiemet pamačiusi skelbimą irgi panorau kažkur sudalyvaut. Šį kartą rinkausi pagal planuojamą eit atstumą. Vis dar vengiu eit virš 20km, ypač su grupe, kur negali pasirinkt savo tempo bei sustojimų. Užduotis pasirodė nelengva, visi kaip susitarę kviečia eit tai 25km, tai 22km. Klaipėdą buvau praleidusi, nes toli.O jie kaip tik siūlo eit tik 14km. Ir čia ima suktis planavimo ratukai. Taigi, Palanga čia pat. Galima šaut du zuikius: ir prie jūros pabūt, ir žygyje sudalyvaut. Kad būt lengviau planuot, iš karto sumoku už žygį. O pasirodė, kad tai buvo teisingas sprendimas, nes norinčių buvo daug ir registraciją uždarė. Dar randu Palangoj neblogą koncertuką Kurhauze ir jau labai laukiu išvykos. Algį su šuniu įtikinau lengvai. Mudu mėgstam jūrą, o šuo Kurmis nori būt kartu.

Susiradom patogius apartamentus visai netoli jūros, tilto, bet ramioj vietoj prie miško. Na, kad pėsti nueitume į koncertą, kad būtų patogu vaikščiot su ciuckiu. Jis vis dar dažnai loja ant dviratininkų ir beveik visada ant kitų šunų. Tai mums lengviau eit į nuošalesnius takus.

Na, va, ketvirtadienio beveik rytą (12val.) išriedam. Ten ir Kurmio nosis kyšo. Kelionė neprailgo, vairuot vis dar smagu. Apartamentai nenuvylė. Džiaugiamės, kad šildomi, nes jau taip pučia lauke, visai nešilta. Tik pasidedam daiktus ir einam pabindzinėt. Tikslas nueit iki "Ukrainiečių virtuvės" papietaut ir gal prie jūros pasivaikščiot. Papietavom skaniai. Aš gardžiavausi Kyivo kotletu (Kijevo man gražiau skamba). Jau kiek metų gyvuoja ši kavinė, žmonių visada pilna ir tikrai skanu.

Planai pasivaikščiot pajūriu baigėsi kopose. Na, toooks ledinis iš kojų verčiantis vėjas pučia, kad jokio malonumo ten eit. O šuniui dar smėlį į akis neša, tik sucipo vargšiukas. Bet išėję į vakarinę promenadą pamatėm nuostabų saulėlydį. Kaip pasirodė, vienitelį šioj kelionytėj, nes kiti vakarai buvo apniukę.

Kitą dieną rytas buvo saulėtas ir be vėjo. Bet su pirštinėm, net žiemą ne visada jas moviausi, eidama su šuniu rytais. Tokia ir žiema tebuvo. O šįryt labai šalta rankoms. Bet su Kurmiu taip šauniai prasiėjom pajūriu apie 7km. Žmonių beveik nėra, dar tik penktadienis. Sužinojom, kad šeštadienį prie tilto išbarstys apie 40kg mūsų aukso - gintarėlių. Galima užsirašyt į rinkimo varžybas: gauni plotelį ir renki renki iki švilpuko. Tuomet sveria ir t.t. Kokie buvo prizai net nežinau.Mums ir neaktualu,nes ryt važiuosim į Priekulę. Dieną apėjom parką, o vakare nuėjom į Kurhauze vykusį koncertą. Fortepijonas su violončele. Grojo šokių muziką, ne ne šokimui, o kūrinius, kurie vadinasi šokiai, pvz., Vengrų šokiai. Na, gražius žinomus kūrinius, antra dalis vien Piazzolla. Labai mums tiko Palangoj tokia muzika. Net kokteilių užsimanėm užeit. Bet namie gi laukia nesulaukia draugelis. Teko atsisakyt savo norų. Neliūdėjom.

Ir atėjo šeštadienis, šios kelionės variklio - žygio diena. Ryte greit sukamės ir 10val.jau stoviu Priekulės aikštėje prie registracijos staliuko. Gavau dovanų Camino skarelę, labai apsidžiaugiau. Priekulė kokia išgražėjusi! Nesilankėm čia gal 10 metų, tik pravažiuodavom pro šalį. Visada ji mums patiko, bet dabar tiesiog žavingas miestelis. Algis lieka dairytis po tuos grožius, aš gi lipu į autobusą, kuris nuveš mus Klaipėdon į startą. Žygeivių apie 50 galvų. Tiek kiek telpa į autobusą. Gal nė pusvalandį nelingavom tame autobuse ir mes jau starte prie seno tilto per Vilhelmo kanalą. Kai iškasė kanalą  (1863-1873m.), per jį buvo pastatyta daug tiltų (gal net 12, tiksliai nepamenu). Dabar tik jų liekanos styro. Kanalo ilgis apie 24km. Visą jį apvažiavom gal prieš 15m. Ritomės tokiu beveik nevažinėjamu keliuku, vietom ratais ieškodami provėžų žolėse. Ir gailėjom, kad tokia įdomi vieta neprieinama turizmui, gi koks puikus būtų dviračių takas. Pasirodo, ledai pajudėjo, planai dideli. Bet vadovė pasakojo, kad vėl neaiški projekto nutiesti taką nuo Klaipėdos palei kanalą ateitis. Mat šalia kanalo įsikūręs LT kariuomenės poligonas ir jis nori plėstis. O būtų tikrai gaila. Kam poligonui tas kanalas. NA, jų planai sau, o mes pradedam eit. Didesnę pusę kelio ir ėjom palei kanalus, iš pradžių palei Vilhelmo, vėliau pasukom šalia kito kanalo. Dar nekaršta, jokių kandančių skraidančių padarų nėra. Čia ir prisiminiau savo pernykštį ėjimą palei kanalus Latvijoj, kai teko gintis nuo sparvų ir vis tiek visos blauzdos buvo kruvinos.

Laivyba kanale vyko iki I pasaulinio karo. Įkėliau nuotrauką iš interneto kaip atrodė tuomet kanalas

Kaip pasiilgau tų kriauklių! Tikiuosi, kojos pagaliau leis užsivožt sunkią kuprinę ir leistis Keliu.

Takas vedė pro sodus. Žmonės triūsia, primindami, kad ir mano plotai šaukiasi rankų. Palauks, kažką ir sklype sukurpsiu.

Einu viena ir čia. Kažkiek paėjau kartu su grupe ir aplenkiau. Tuomet atsisėdau ant to bebrų parversto medžio suvalgyt savo kotletų, specialiai šiai progai iškeptų namie. Naiviai tikėjausi, kad mane kiti pavys tik, kai pavalgysiu. Ahaa, pasivijo ir nuėjo sau jau po dviejų kąsnių. Bet taip gera pasėdėt, paklausyt paukščių (jetau, klausau namie kiekvieną rytą ir vakarą), bet čia kitokia muzika. Niekur aš nepaklysiu.

Ir svarstau sau, kodėl aš taip mėgstu eit viena. Dėl laisvės kojoms eit savo tempu? Dėl to kad sustoju kada noriu ir sėdžiu kiek noriu? Ar visa tai yra baimė, kad nespėsiu su kitais gal 20m.jaunesniais?  O gal todėl, kad neturiu su kuo eit? Tiesą sakant, koks skirtumas.

Parymau prie paminklo mūsų partizanams. Kiek daug jų buvo. Gi visą Lietuvėlę praėjau ir vos ne kasdien rasdavau paminklus partizanams. Mums gal sunku šiomis dienomis, kai pasaulis tik perka/parduoda net švenčiausius dalykus, suvokt jų pasiaukojimą, patriotizmą ir norą būt laisviems. Būdma paauglė kaip pykdavau ant tėčio, kad nuolat apie juos pasakoja ir liepia atsimint, kad savo vaikams perduočiau. Galvodavau, na, kiek galima apie tą patį. O dabar kokia dėkinga esu, kad girdėjau daugybę istorijų vos ne iš pirmų lūpų.

Jau nuėjau 11km, finišas visai netoli. Prieinu neįprastą vietą - pėsčiųjų perėją per geležinkelį. Apstatyta barjerais, kad kokie dviračiai nelėktų nepasidairę. Man beeinant atlėkė mopedas ir pravingiavo tarp užtvarų, bet lėtai, greit ten neišeina. Dar praeinu katalikų bažnyčią. Lyg minėjo vadovė,kad bus atrakinta. Bet ne. Jau gal pavėlavau. Nors pasivijau dalį grupės, tai neturėtų būt per vėlu. Ai, jau ir nesinori į šonus bėgiot, truputį pavargau. Oi, Vilyte, 14km per mažai, jei nori leistis į kelią. Betgi nuėjau labai greit per 3:10val. Greitis 14:18min/km. Tai čia su visais trumpesniais stoviniavimais fotografuot, pažiopsot, krūmo rūmo paieškot. Tikrai ilgiau pasėdėjus dar bent 10km nueičiau.

Paskambinau Algiui, pasigyriau, kad jau netoli, už pusvalandžio ateisiu. Bet...viens du ir pasirodo kad jau atėjau. Tai kodėl man žemėlapyje atrodė, kad dar galas kelio.

Algis šaukia: "Pagaliau!!!". Suprantu, jam nusibosta manęs laukt. Ir aš jam labai dėkinga, kad dalyvauja mano atrakcijose. Kažin, ar būčiau įsidrąsinusi eit viena tuos pirmus Camino Žemaitija km, jei niekas nelauktų ir neskubėtų į pagalbą, kai šnopuodavau vos po 13 nueitų km. Jis laukė, o aš greit pajutau ėjimo vienai gėrį. Toliau jau nieko nebijojau, tik planavau kur čia šiaušt.

Žygeiviams priklauso košė. Paprašiau įdėt daugiau, kad vyrą pavaišint. Tai gavau didžiulę porciją tam vyrui. Ir dar kafijos pilkis kiek nori. Kafija tikrai kaip iš termoso nebloga, sakyčiau geresnė už kai kurių kavinių. O košės gardumas. Masinių žygių organizatoriams reiktų eit pasikonsultuot pas virėją. Ir dar skanių naminių sausainiukų radom. Puikus atokvėpis.

 

Sakau atokvėpis, nes dar laukia ekskursijos į du muziejus I.Simonaitytės bei Tremties. Jau registruojantis gavau lapelį su raide A., t.y., į muziejų eisiu su grupe A. Muziejai maži, visi netilptume, tai padalino mus į dvi grupes.

Paminklas Ėvei

Mes patraukėm į Ievos Simonaitytės muziejų. Seniai ruošėmės jį aplankyt, bet pataikėm į remontą ir taip liko.O, kai nebeturim Šilutės sodybos, tai šiame krašte retai bebūnam. Tiesiog ten mums buvo labai gera ir net nesinorėjo važiuot į tą pusę. Tai šiandien kaip ir pralaužti ledai. Muziejus yra rašytojos vasaros namuose. 1956m.ji gavo sklypą, kuriame pasistatė  vasarnamį. Ir, kaip sakė gidė, praleido ten visais vasaras. Norėjosi jai būt savo gimtuose kraštuose, šalia giminių. Muziejuje likę visi baldai bei kiti daiktai. Jaunimas apipuolė rašomąją mašinėlę, klausinėdami kaip tai veikė. O, kai pakėlė prespaje ir paklausė, kas tai ir kam skirta, žinojau tik aš viena. Jetau, negi aš toookia iškasena? Rašalinės jie irgi nematę. Nei verkt, nei juoktis. Mane sudomino didžiulis medis už lango.Pasirodo, tai raudonlapis bukas, labai retas medis Lietuvoj. Raytoja, pasirodo,buvusi labai įnoringa dama. Išsireikalaudavo visko, ko jai reikėjo.Pvz., sausrų metu  laistyt rožyną atvažiuodavo gaisrininkų mašina ir pan. Ir tą nuostabų buką atvežė iš Kauno ar tai botanikos sodo, ar tai iš ŽŪA.

Muziejuje vyksta edukacijos. Niekad nepagalvočiau,kad labai populiari "Pažink gotišką raidę". I.Simonaitytė dėl silpnos sveikatos mokyklos nelankė, skaityt su mama mokėsi iš knygų, kurios ir buvo parašytos gotiškomis raidėmis.

Algis į muziejus nenorėjo, tai nusprendžiau jo ilgiau nekankint mašinoj ir į kitą muziejų nėjau.

Ryte buvom prisiplanavę, kad dar važiuosim patvarkyt kapų Šilutėje, o grįždami užsuksim aplankyt draugų. Bet, kai įlipau į mašiniuką, norėjau tik namo. Draugams paskambinom ir atsiprašėm, o kapines aplankysim pirmadienį pakeliui į Vilnių. Nusprendėm važiuot savo mėgiamu Panemunių keliu.

Sekmadienį išėjau su Kurmiu ir, oooo, take masė dviratininkų bei šunų vedžiotojų.  Kurmis pasiuto tampytis, lot. Visas komandas, atsieit, pamiršo. Tai kuo greičiau nėriau gilyn į mišką. Tik nuėjau prie kavos automato. Dėl rytinės kavos aš tą šunį ir nuo pavadėlio atkabinčiau. Grįžau suplukusi ir taaaip tingėjau ruošt pusryčius, kad nusprendėm nueit į čia pat esančią kavinukę "Pokas". Buvo jau po 12val., tai lengvai papietavom ar sunkiai papusryčiavom. Butelyje vanduo vanduo.

Greit betinginiaujant pralėkė sekmadienis, o pirmadienį jau link namų. Ir gerai, kad į kapines nenuvažiavom po žygio. Ten bujojo didžiuliai buksmedžiai, ruošiausi juos apgenėt, kaip visada. Deja, per metus jų neliko. Turbūt, pasidarbavo tas pats ugniukas, kuris sudorojo juos Vilniuje. Teko negenėt, o iškarpyt visas šakas, kiek pajėgėm. Turėjau ir akumuliatorinį pjūkliuką, tik jo akumas namie liko😁. Tai triūsėm vos ne dvi valandas.

 Ir besidžiaugdami gražiu keliu, pargrįžom namo.O ten laukė pirmasis derlius ir katinai.

Ir nesugriuvo namai be mūsų, o gal jie džiaugėsi, kad mes grįžom linksmi ir labaaai energingi. Aš Palangoj perskaičiau tris knygas, kas vakarą po vieną. Knygas labai skubėdama rinkausi bibliotekoj prieš kelionę pagal pavadinimus. Viename pavadinime buvo žodis Itališkas, tiks.Kitame Florencija, griebiau ir ją. O trečia vadinosi Anyta, pagal pareigas priklausė perskaityt. 

"Itališkas viešbutukas" ir buvo apie viešbutį Toskanoje, tikras kurortinis romanas. O va, "Florencija" toli nuo Italijos, visą pavadinimą perskaičiau tik pradėjusi knygą skaityt "Florencija Adler plaukia amžinai". Ir jau pirmame skyriuje nuskendo jauna mergina Florencija, besiruošianti plaukt per Lamanšą. Veiksmas JAV, knyga man buvo įdomi. Labai nustebino, kad 1934m. Atlantik Sityje į viešbučius nepriimdavo ne tik juodaodžių, bet ir žydų. Ot tai demokratijos lopšys. Lietuvoj tokios diskriminacijos tikrai nebuvo. Knyga įdomi, beje, paremta tikrais įvykiais. O imdama į rankas"Anytą", galvojau ką gi ta vargšė iškrėtė. Deja, tai anytą nužudė. Psichologinis trileris, perskaičiau neatsitraukdama.

Namie vis nėra laiko skatyt, tai bet kur važiuodama prisikraunu knygų, kiek turiu neskaitytų. Grįžus tuoj nulėkėm į biblioteką. Algis prisikrovė detektyvų, o aš devynias visokias knygas.