2025.03.08 Su Trenkturu Cesyje, Latvija

 Su Trenkturu jau retai draugaujam. Buvo laikas, kai nepraleisdavom nė vieno jų žygio. Ir dar į kitus lėkdavom. Tų žygių buvo tiek nedaug, kad spėdavom visur.  O vaikščiodami patys visai nesutikdavom žmonių, nė pažintiniuose takuose, nei miškuose prie Vilniaus. Dabar žygiavimas populiarus, prie takų aikštelės net darbo dienomis netuščios, o savaitgaliais tai ir netelpa visų vaikštūnų automobiliai. Ir žygių organizuojama tikrai daug. Net sunku išsirinkti. Šiuo metu, tiesa, mane stabdo atstumai. Viena pati tikrai galiu nueit iki 20km, savo tempu, sustodama kiek noriu ilsėtis. Deja, einant su grupe yra kitaip, nepasirinksi nė tempo, anei sustojimų. Tai ir renkuosi eiti iki 15km. Bet į Trenkturo žygius Latvijoj bei Lenkijoj važiuojam suderindami žygį su turizmu. Žygio vieta dažniausiai parenkama netoli kokio miesto. Tai mes nuvažiuojam diena kita anksčiau. Pasivaikštom po miestą, nueinam, jei yra galimybė, į teatrą ar kokį koncertą. Pavyzdžiui, pro Varšuvą visad pralėkdavom sustodami nebent pakeliui į parduotuvę. Taip pralėkėm ją kokia 60 kartų, o gal ir dvigubai daugiau, vis žadėdami kada nors sustot apžiūrėt. Aš buvau ten pora kartų, Algis niekada. Ir buvo puiki trumpa kelionytė.

O dabar skelbiamas žygis Ciesyje. Algis jau gali nuvažiuot, ten pasivaikštinėt. Aš gi pasirenku 16km trasą. Liūdnoka masiniam žygyje eit vienai, bet dar liūdniau namie tupėt. Ciesyje bent po pusdienį būta daugybę kartų. Prieš gal penkis metus aplankėm ten daugumą pilių, keletą gamtos grožybių. O aš pirmą kartą ten buvau gal 1965m. su tėvais, po to su savo šeima kelis kartus. Bet jau gerai žinau, kad vienaip matai keliaudamas automobiliu, kitaip pėsčiomis. T.y., nebijau, kad bus neįdomu. Tuo labiau, kad Gaujos nacionaliniame parke  tikrai įspūdingų vietų netrūksta.

Pradėjau dairytis nakvynės labai anksti, rinkausi,žiūrinėjau, bet neužsakinėjau. Pralėkė pora savaičių, nusprendžiau,kad reik užsisakyt. Atsidarau booking'ą, o ten kainos kad šoktelėjusios, trečdaliu. Pajuto,kad susidomėjimas didžiulis ir, aišku, naudojasi proga pasipinigaut. Negali smerkt. Ir aš taip daryčiau. Važiuosim su šuniu,tai renkuosi truputį nuošalesnes vietas, kad būtų kur ramiai su juo pavaikščiot. 

Greit atėjo kovo 7oji ir mes jau riedam.Kaip buvau pasiilgusi to kelionės jausmo! Taip gera vairuot, laukt, o kur mes atsidursim,o kas ten mūsų laukia. Ir oras puikus. Nė nepajutom kaip atsidūrėm Latvijoj, Skaistkalnėj. Čia prieš tris (jau tris) metus tikrint, kas tas Camino Lituano. Pradinis taškas ir buvo Skaistkalnės Bažnyčia. Ji ir šventorius buvo remontuojami, tik pasisukinėjom aplink. Dabar stovi bažnyčia balta kaip gulbė,kažkodėl neužsukom. Žadėjom grįždami stabtelt, bet grįžom kitu keliu. Na, ištaikysim kitą kartą. Truputį pavažiavus, google rėkia "dešinėn", klusniai suku. Už kelių šimtų metrų žvyrkelis, tiesą sakant, apačioj dar pašalas, viršuj buizė. Jau norėjau apsisukt, bet Algis prisiminė, kad esam čia važiavę ir tai bus trumpa atkarpa. Et, važiuojam. Et, tik 20km. Et, slidinėjau, taškiausi. Ir et, išlindom į asfaltą "persidažę" mašinytę. Iki langų visa apačia bjauriai geltonos spalvos, aukščiau taškuota. Dar tokiu storu purvo sluoksniu aplipdytos mašinos nemačiau. Na, kur su tokiu grožiu važiuot, tik į plovyklą. Netoli buvo Sigulda, google šį kartą nepasikiaulino, rado artimiausią mazgotuvę (čia latviškai) ir link Cesio nuriedėjom blizgantys. 

Susiradom savo namus. Oi koks gražus namelis. ir aplink labai gražu. Ir kaimynai už kokio 100m. Šeimininkė atsiuntė durų kodą. Kaip Norvegijoj, nereikia jokių raktų, surenki tuos keturis skaičiukus ir vaikščiok.

Net prosecco butelis laukia. Įsikūrėm. Mūsų visas antras aukštas, kambariai nepereinami, šilta. 

Išėję pavedžiot Kurmį, nuėjom beveik iki centro. Algis grįžo namo tinginiaut, aš nuvažiavau pasižiūrėt starto vietos, kad žinočiau ar ryt eit, ar važiuot, kur parkuotis.

Senamiestis net švyti, pilna lempučių. O dar daugiau žmonių.Visi ošia.  Pilni barai, ir lauke, visi netelpa. Tiek žygeivių privažiavo. Taip ir tvyro ore puiki nuotaika. Ir man linksma.

Žygio žemėlapius gausim tik po registracijos, bet pagal objektų aprašymus atrodo, kad trasa eis netoli mūsų namų. Tai nusprendžiam visi trys keliaut į startą ir, paėjėt kartu, kol bus posūkis link namų. 

Mašiną paliekam prie Maximos. Dar pasidairom, tikrai nemokama. Ateinam į startą, o ten visai rimta eilė prie registracijos. Daugybė šunų. Tai mūsiškis pasijuto kaip prie lenciūgo: lot lot ir kuo garsiau. Aišku, visi išauklėti ir drausmingi šunys pamiršo gražų elgesį ir tuoj pat atsiliepė. Alasas kilo nenusakomas. Algiui teko slėptis kažkokiam kieme ir ten manęs laukt kokia 20min. 

Užsiregistravau, užsikroviau žemėlapį. Apsižiūrėjom, kiek galim kartu paėjėt. Ogi, beveik penkis km. Man tai labai smagu eit kartu kaip anksčiau. Miestelis simpatiškas, saulė šviečia, garsiai groja muzika, visi šypsosi. Pasiilgstu šito bendrystės jausmo. Bet po kiekvieno masinio žygio mielai vėl keliauju viena.

Kas ras mane?

Trep trep ir priėjom posūkį į savo laikinus namus. Pasimojavom ir išsiskyrėm. Gaila, kad nepajėgia toliau eit, visi grožiai dar priekyje.

Tik paėjau kelis šimtus metrų ir atsidūriau ant sniego!!! Nes priėjau Žagarkalns slepošanas trase (slidinėjimo trasą). Nulėkė žemyn pora slidininkų. O aš sustojau visai prie nuomos punkto. Na, visai rimtai svarsčiau, gal metus žygį pult slidinėt. Trauka didžiulė. Šiemet gi neišeina į kalnus nulėkt.

O trasa graži. Nors teko ir per slidžius purvynus pabraidžiot, paslidinėt. Pabuvau kaip mašinytė vakar.

Gaujos nacionalinis parkas garsėja savo nuostabia gamta, Gaujos upės slėniu, smiltainio uolomis. Čia vaizdai iš Ciruliši pažintinio tako. Smagumėlis eit ir dairytis. 

Ir takas buvo labai įvairus, tik spėk žiūrėt po kojom.

Ir upės pakriaušiu. Tos žolės kairėje kabo ore, geriau ant jų nelipt

Ilgokai pasisukiojus miške, priėju Cėsio pilį. Kai buvom prieš kelis metus, aplink buvo remontai. Dabar labai gražu. Ėjau žioplinėdama, neskubėdama. Jau nelabai ir noris greit eit po 15km. Dar liko truputis.

Dar kilometras ir jau girdis finišo alasas. Savanorės mokinukės labai entuziastingai pasitinka kiekvieną atėjusį, kabina medalį, ploja. Viena latviškai draugei sako (kažką panašaus, latviškai gi nemoku), kad ojei, ir ši ponia (suprask, pagyvenusi) eina, ko jiems ten reikia. Nieks neatsakys, ko mums ten reikia. Džiaugsmo dozės.

Dar užlekiu į Maximą kažko skanaus, gi kovo 8. Nešvenčiau niekada, bet tiesiog atšvęsim savo kelionytę.O už mašinos lango radau užkištą raštą, latvių k. Bet žodį Policija  tai supratau be vertėjo. Jokių skaičių tekste neradau, tai įsikišau į kišenę, namie pažiūrėsiu. Ir tikrai, tai buvo mandagus perspėjimas, kad negalima riboto laiko zonoj stovėt visą dieną. Jei kitą kartą dar taip darysiu, būsiu nubausta. Svarbu, kad ne šiandien.

Namie radau du snūdus,tai puoliau ruošt pietus kovo 8os proga😁. Nieko daug ruošt nereikėjo, tik pasišildyt, ką iš namų atsivežėm.

Kitą dieną jau namolio. Nusprendėm dar aplankyt pora gamtos paminklų, neskubėt namo. Bet viename take negalima eit su šuniais, prie kitų olų patys nevažiavom pamatę marmalynę vietoj kelio. Tai beliko tik Gutmanio ola. Nes prie jos atvažiuoji asfaltu ir eini sausu taku. Bet čia būta ir ne vieną kartą, tai tik stabtelim ir keliaujam toliau. Atidžiai seku google žemėlapių siūlymus, kad vėl neįviliotų į purvynus.

Žygis kažkodėl gavosi pora km ilgesnis. Man labiau patinka žingsnių skaičius, nuotraukoj jo nesimato - 24782.

Laaabaaai smagu išlėkt iš namų nors trumpam. Grįžom, kates kaimynas jau buvo uždaręs namie. Tai tos raganos kad movė lauk pro kojas. Tiek to katiniško pasiilgimo.

O Kurmis elgėsi šioje kelionėje visai gerai. Na, loja jis ant kitų gentainių, kaži ar čia beįmanoma kažką padaryt. Bet šiaip buvo drausmingas, kelionės tikrai neapsunkino. Kažką išmoko su mumis gyvendamas.