Camino Latvija, Ryga -Jaunmarupe- Berze - Tireli

Šiemet su Camino kažkaip vėluoju. Jau liepos vidurys, o aš dar trypčioju namie. Na, gerokai norus pristabdė sumušta čiurna. Nežinau, tiesą sakant, kaip seksis ir šį kartą. Nepabandžius ir nesužinosiu. 

 Liepa šiaip jau buvo labai užimta. Per Dainų šventę ir nenorėjau niekur važiuot. Ir čia būna puiku. O  šiemet jubiliejinė šimtoji. Pati šokau prieš 50 metų, visad stengiuos nueit nors į Vingio parką. Kaip gera traukti himną kartu su daugybe žmonių. O šiemet dar pavyko gauti bilietus į Šokių dienos generalinę repeticiją. Ir dar atvažiavo draugės šokėlėjės iš Kauno. Ėjom visos į tą stadioną ir, jaučiu, ne tik man atrodė, kad tuoj ir mums reiks šokti. Tik įėjus pro vartus pagavo ta nuostabi nuotaika, pakylėjimas, lyg nebūtų tų 50 metų, lyg mes eitume ne į tribūnas, o į veją, rikiuotis pradžiai. Sėdėjom puikiose vietose, matėm puikiai. O jau šokių brėžiniai! Lyg nuo močiutės austų audeklų nužiūrėta. Buvo ir puikus šventės atidarymas Kaune, ir verkiau, ir juokiausi, net plojau, užsimiršusi, kad gi namie prie tv tupiu. Bet Šokių diena nunešė viską. Tarp Dainų šventės renginių dar ėjom į Bejart baletą. Buvau jį mačiusi gal 1982m. Iki dabar tiesiog mačiau jų "Bolero". Anais laikais tokio lygio nebuvau mačiusi. Nė tas garsusis Maskvos Didžiojo teatro baletas neprilygo. Kažin jis tikrai buvo toks garsus, ar čia tik buvo eilinė propaganda. Tiesą sakant, dabar dzin. Ir šį kartą tas baletas tiesiog pakerėjo, pakylėjo.

Vingio parke irgi buvo smagu, bet mano meilė šokiai. Prisiminiau, kaip su ansambliu keliavom į tuometinę Jugoslaviją. Daugiausia buvom Slovėnijoj, Kroatijoj. Koncertavom Blede, gražiam kalnų kurorte, su daugybe bisų. Lankėmės ir Postojna urvuose. Ten yra salė, iš kurios garsas sklinda po visus urvus. Tai mūsų dainininkai ir užtraukė "Lietuva brangi". Sovietmečiu tai buvo neoficialiai draudžiama daina, bet kas mums. Traukėm visi nuo dūšios. Bebaigiant atlėkė, na, atėjo, uždususių apsiverkusių senukų (ko gero, jaunesnių negu aš dabar) būrys. Puolė prie mūsų. Mane kažkas apkabino, vos įkvėpt galėjau. Amerikos lietuviai buvo tuo metu kažkur toli ir išgirdo mus dainuojant. Prašė gido, kad kaip nors geičiau juos nuvestų ten, iš kur sklinda daina. Sakė, taip bijojom, taip bijojom, kad jūsų nerasim. Aš tada dvidešimtmetė sunkiai suvokiau jų jaudulį ir graudulį, bet dabar prisiminusi tą momentą pati graudinuosi. Sugiedojom ir su jais ir "Lietuva brangi", ir daugiau padainavom. Kažkas įspraudė man savo adresą JAV, jei kada prireiktų. Po daug metų nuskridau aš į Niujorką, tik to adreso jau nebeturėjau. 

Tada...

Ir dabar

Praėjo pora dienų po švenčių, nespėjau nurimt nuo įspūdžių, o jau kroviau kuprinę ir ruošiausi Latvijon. Kai užsakinėjau nakvynes, orų prognozė buvo +23, daug lietaus. Išvažiavimo rytą žvilgt, jergutėliau, 30! Ne į Portugaliją skrendu, bus sunku grįšiu ir tiek, taip save nuraminau.

Algis nuveža į stotį ir atsisveikinam, aš į Rygą, jis namo. Dar pasako, kad šį kartą jam dėl manęs negera nuojauta. Autobuse pradedu mąstyt, gal jis prastai jaučiasi, tai ir nuojautos visokios. Skambinu dar pasiklaust, nene, viskas gerai. Rygoj mano kelias eina šalia viešbučio, kuriame žiemą gyvenom. Tai kaip ir pažįstama bent pradžia.

Latviškas Kelias žymimas tokiais štai mažulyčiais ženkliukais. Iš pradžių sunku net pastebėt buvo. Gatvėmis ėjau neilgai, greit nėriau į parkus, kas man labai patiko. Tik parke ženklai dingo, gerai, kad telefone turiu žemėlapį. Kaip paaiškėjo vėliau, trūksta daugybės ženklų. Keletą radau ant žemės. Na, kodėl kažkam niežti nagai viską draskyt. Juk niekam tie ženklai nekliudo. O va, jų nebuvimas mums einantiems tikrai kliudo. 

Toliau vingiuoja gražus takas palei Marupitės upelę iki pat Marupe. Va čia vėl "leptelėjau". Lietuvoj kryptį rodo kriauklės pilvas. Aš ir čia pagal tai nuėjau tiesiai. Nieko tokio, labai ūksmingu takeliu palei pat upelį. Dar šešėlyje radau gražų suoliuką. Bet po kiek laiko susigriebiau, kad ne ten einu. Grįžau į tą sankryžą, kitų žymėjimų neradau. Ir nusprendžiau pasinaudot Goggle maps, nes mano nakvynė buvo šone nuo tikslo Jaunmarupe. O tas nelaimingas Google nuvedė mane žvyrkeliais per pramoninius rajonus. Tiesa, kelias sutrumpėjo, bet jau toookia nuobodybė ir tvankuma. Bet užtai nakvynės vieta labai patiko. Gavau atskirą namuką, toliau nuo pagrindinio pastato, kurį okupavę kažkokie statybininkai. Šeimininkas atsiprašinėjo, kad dušas toliau bus (cha, už kokių 50m) ir wc lauko. Ir kriauklė lauke. Apstulbau, nes joje ir karštutėlis vanduo bėga. Klausiu ar nėra kokios maudynių vietos. O kaipgi, ežeriukas yra, Martyno ežeras. Kam tie dušai. Pasidėjau kuprinę ir ežeran. Gėda pasakyt, bet atidariau maudymosi sezoną. Vanduo vėsus, švarus, žuveliokai į kojas trinasi, žmonių 3.

Susikurpiau kuklią vakarienę, pasidžiaugiau gera diena ir miegot. Ryt žada 30C ir turiu nueit beveik 30km. Tai kuo anksčiau išeisiu, tuo mažiau karščio gausiu.

Va, mano gražusis namelis ir katinas virš jo, tikras mano Mycius. Koks įdomus sutapimas. Kroatijoj išeinant pasirodė debesėlis, primenantis Pūkį. O dabar katinas. Pūkio prisiminimas vis dar spaudžia ašarėlę...

2024.07.10

Ryte prabudau truputį po keturių. Valio, nors esu rytinė lėtūnė, tikiuosi iki 6val. išeit. Ir tikrai, pavyko išeit 5:30. Vėsu, tik 13C, net megztuką išsitraukiau. O jau kokį saulėtekį sučiupau.

Kadangi nakvojau keli km šone nuo Jaunmarupe, vėl padedama google kertu kampą miškais, kol pamatau ir Camino ženklus. Daug mėlynių, nors skubu, bet neiškentusi pasirankioju tų mėlynų skanių uogyčių. Man tai skaniau už šilauoges, tik rinkt sunkiau. Praeinu Viesturi golfo klubą, bet dar nėra 7val., tai ten tuščia ir tylu.

Paminklas Latvijos Armijos kariams, kovojusiems I pasauliniam kare.

Va, koks gamtos skulptorių sukurtas baravykas.

Vis dar vėsu, keliukas smagus. Pamažu ateina ramybė ir džiaugsmas. O tai vakar kažkaip per daug jaudinausi. Jau žydi naktinyčios. Keista, bet dar čiulba daugybė paukščių. Aprašyme skaičiau, kad eisis lėčiau, nes keliukai klampaus smėlio. Ir dar eisiu šalia kopų, o kitoj pusėj bus pelkė, tai negalima nueit nuo keliuko. Kol kas keliukai idealūs. Aišku, megztukas jau seniai kuprinėj, bet dar tik 21C. Kol kas idealu, nors jaučiu, kad šyla.

Memorialas kariams, žuvusiems I pasauliniame kare. Šiuose miškuose, matyt, vyko daug mūšių, nes ir kelios kapinės yra, ir paminklai. Čia buvo karo ligoninė ir kiti bunkeriai. Viename iš jų muziejus. Šiuo metu uždarytas. 

Jau ir Ložmetejkalns, reiškia nuėjau apie 22km. Liko tik apie 7km. Bet jau karšta. 

Paminklas Latvijos šauliams, kovojusiems Kalėdų mūšiuose. Jie kovojo caro armijoje su vokiečiais dėl Rygos. Galiausiai patyrė išdavystę, buvo palikti vieni mūšio lauke. Daug latvių beprasmiškai žuvo. Dėl šios caro išdavystės, šauliai palinko bolševikų pusėn, nes šie siekė nuversti carą, užbaigti karą su vokiečiais ir tautoms duoti laisvę. Apie jų laisvę žinom. Dabar tai skamba kvailai. Bet žmonėms, gyvenusiems tuo metu atrodė visai kitaip. Juk popieriuje idėjos buvo gražios, paviliojo ne vieną. Na, realybė priklausė nuo vykdytojų ir pasirodė kraupi.

Šalia ir apžvalgos bokštas, 27m aukščio. Nors ir du metrai, niekur nelipsiu, kur nebūtina. Jau taupysiu koją. Kažkaip nesiseka man šiemet. Kroatijoj kalnuose susimušiau dešinę koją, ilgokai skaudėjo, sunku buvo eit ilgesnius atstumus. Dabar ta koja sau patenkinta žygio bate visai tyli, bet pradėjo skaudėt kairę pėdą. Net šlubuoju. Bet eisiu ir nueisiu.

Beje, ženklų beveik nerandu. Tik kažkur aukštai ant inkiliukų likę. Pora ir pati pakėliau nuo žemės. Gal dalis slepiasi už kokių lapų. Bet daugelyje sankryžų turiu žiūrėt telefone, kurį keliuką rinktis. Kaip nebuvo nė tų birių smėlėtų takų, nebaisios ir tos kopos. Primena mūsų pajūrio miškus su apžėlusiom kopom. Labai pakvipo sakai, net galva svaigsta. Aromaterapija.

Toliau pagal aprašymą reik žiūrėt išsižiojus, kad nepražiopsot ženklų ir nusukt kairėn į mišką. Ženklų nėra, telefonas rodo, kad posūkį jau praėjau. Grįžtu ieškau. Lyg takelis, lyg ne. Lendu į jį, randu gražius geltonus batus ant kelmo ir geltoną strėlę. Gal čia tokia nuoroda. Bandau eit. Norėtųsi nors takeliuko. Kažkas ne taip. Tada užsidedu skaitymo akinius ir pamatau, kad nėra gps signalo. Tai ir rodo man pievas. Ai, girdžiu plento gaudesį, mano viešbutis prie plento, tai ir nueisiu be jokių ten landžiojimų miškais.

Oi, koks kvailas sprendimas buvo. Lauke jau 29C. Miške buvo tik karšta, o va ant plento baisi pekla. Automobilių daug, asfaltas tiesiog tvoskia karščiu. Plentkraštis siauras, dar kelio remontas. Tikras š... Gerai, kad likę tik kokie trys km. Kaip nors.
Nuotaiką kelia, kad einu į tikrą viešbutį. Kaina jau ne piligriminė, bet yra kavinė, nereiks gamintis. Tuoj tuoj ir atėjau. Kaži kaip aš ten išrodžiau, nes personalas įtartinai paslaugus buvo. Ir, man rodos, nešė man dvigubas porcijas. Gal bijojo, kad pas juos neužsilikčiau, tai atmaitino, kad tik išeičiau.

Užsisakiau ledų, o gavau cielą desertą. Atsiprašė, kad sumaišė užsakymą ir kainuos tik kaip ledai. Sutilpo.

 

Ir nusprendžiau toliau neit. Na, man tas karštis visai nepatinka, koja rėkia. Būsiu protinga. Susižinau autobusų grafiką, sutariu pusryčių laiką ir visa patenkinta nyru sapnuot. Šiandien mano mamai būtų 96m. Jau pusantrų metų jos neturiu, saldžių sapnų ir tiems kas ten aukštai.

2024.07.11

Žadintuvas prikelia 6val. iš giliausio miego. Retai taip ilgai miegu. Lendu iš lovos, žvilgt pro langą, o ten apsiniaukę. Prognozės rodo, kad nuo 12val.lis. Reiškia, nebus labai karšta. Koja tokia visai nebloga. Einu!!!

Nustebinu savo sprendimu padavėją, ji tuoj man papildomai atneša duonos, dešros, sūrio, gabalą folijos, kad pasidaryčiau sumuštinių į kelią ir gražiai susivyniočiau. Nors apsiašarok nuo tokio gerumo.

Vėl einu tuo keliu Ryga Liepoja. Net dabar jis šiltas. Šiuo metu net malonu. Už poros km prieinu tiltą per Lielupę ir nusuksiu į mažesnš keliuką. Vis dar apniukę, gera eit. Labai džiaugiuosi, kad neišvažiavau. Koja pakenčiamai mina.

Pradedu eit palei kanalą. Ir ėjau ten beveik visą dieną. Kokia laimė, kad apniukę, iškepčiau. Pirmą dieną ėjau kažkiek palei kanalą, dabar vėl. Kiek čia jų yra. Krantai statūs, vanduo kažkur giliai. Apie vidurdienį mane atranda sparvos, aklės, briedmusės ar dar kažkokios pabaisos. Kiek jų daug. Jau neinu, šokinėju, spardausi, ar ką aš ten dariau. Vienoj rankoj kiečių šluota, kitoj mano skrybėlytė. Ir mojuoju mojuoju. Teko sukurt visą baidymo sistemą. Viena ranka baidau nuo veido, kita duodu aplink kojas, tada keičiu. Tada sekundei į pečius ir pakinklius, ir vėl kažkaip taip. Ir koks ten ėjimo tempas gali būt. Ogi labai lėtas. Nežiūrint mano pastangų, blauzdos baisios, kruvinos, purvinos, tik nėr kada tvarkytis. Vidurdienį vietoj liūties nušvito saulė. Tos visos didmusės atstojo, nes truputį nutolau nuo kanalų. Tvanku, fui. Ir kodėl neišvažiavau😁. Bijau ir sustot pavalgyt, kad tos burzgalės manęs neužuostų. Noriu užsivožt savo skrybėliuką, o ten viduj guli tos bjaurybės,net rys,  pasirodo, sumedžiojau.

Vaikai siunčia žinutes, kad reikia paskubėt eit, praneša audrą. Tegul tik lyja, tikrai bus geriau už šitą šutrą.

Liko trys km ir mano noras buvo išpildytas. Liūtis kaip reikiant. Šlepsiu sau, šilta. Ir kojas nuplovė, neatrodo taip kraupiai. Paskambina iš nakvynės vietos, irgi klausia ar dar toli, nes ateina audra. Netoli. Prasidėjo perkūnija, žaibai. Nebijau. 

Atėjau į Berzę varvanti. Mrs. Aija pasitiko mane kaip ilgai lauktą svečią. Nusiaunu batus, nusiimu lietpaltį, palieku prieangyje. Poilsio centras įrengtas buvusioje mokykloje, šiuo metu čia vaikų stovykla. Jie valgo, tuoj ir aš gausiu. Atneša man feną, kad išsidžiovinčiau drabužius. Apčiupinėju telefoną, lyg nesušlapo per daug, kol kalbėjau. Puolu skambint Algiui, kad atėjau sveika ir gyva. Rašau ir vaikams. O telefonas tik blykst ir net ate nepasakęs parodė špygą.

Na, pasijutau nekaip. Pranešt apie save negaliu, žemėlapių neturiu, o su tokiu ženklinimu viena eit toliau gal bijau. Jetau, net laikrodžio neturiu. Net nejaučiau, kad tiek funkcijų perkelta telefonui. Seniai nebuvau taip pasimetusi. Po galais, net bilietų į autobusą nenusipirksiu. 

Tokią pasimetusią mane pakvietė valgyt. Kadangi nuo 7val.tik vandenį gėriau, tai alkis nustelbė viską. Kokie skanūs barščiai, net trys gabaliukai vištos krūtinėlės su baisinio dydžio grikių porcija. Jums kavos ar arbatos. Gal arbatos. Kokios vaisinės, juodos, žalios. Nieko sau priėmimas.

Pavalgiau,galvoju ką daryt. Atgaminau Algio telefono numerį, tuo tarpu vaikai išsilakstė. Darbuotojos apsitvarkė. Jos čia dviese, kiek supratau, ir virėjos, ir padavėjos, ir auklėtojos. Už lango vėl baisinė liūtis. Sugalvojau, skambinsiu Algiui ir paprašysiu, kad atvažiuotų. Paprašau telefono, apsakau situaciją. Aija iš karto griežtai pareiškia, kad vienai eiti be jokio ryšio negalima, nes vietovės retai gyvenamos, miškai, karštis. Skambinu Algiui, valio, numeris toks, nors ką prisiminiau. Algis sako, atvažiuos. Aija klausia iš kur važiuos. Iš Vilniaus. Vėl griežtas tonas, nesąmonė (tyliai sutinku, kad taip). Griebia telefoną, suranda autobusų tvarkaraščius, nuperka internetu bilietus, paskambina sūnui, kad atspausdintų, ryte anksti užsuks į namus juos paimt. Klausia ar atsikelsiu pati, ar pažadint. Sakau, atsikelsiu, tik nežinau kiek bus valandų. Visos ėmėm garsiai juoktis, na kvaila situacija. Vėl skambinu Algiui, pasakau, kada bus autobusas Vilniuje, lyg tai prašiau vaikams perduot kas nutiko. Jis gynėsi vėliau, kad ne.

Taip gera ant dūšios dėl tokios pagalbos pasimetusiai močiūnei. Per tą laiką net lietus liovėsi ir aš iššlubavau apžiūrėt kaimelį. Atrodo tai visai nekaimiškai. Graži bažnyčia, dvaro likučiai, pusiau gyvenami. Prie bažnyčios netgi dėželę su antspaudu radau. Kažkokia gera aura to , man noris sakyt miestelio, kaimuko.

Nuotrauką pasiskolinau iš Latvijos Camino puslapio. Čia 1877m. gimė būsimas Latvijos prezidentas K. Ulmanis. Aija papasakojo, kad pastatas, kuris, maniau, buvo dvaras, buvo dvaro pieninė. Ir kad šis Latvijos regionas derlingiausias, maitino Latviją.

O jau koks gražus po audros dangus buvo. Vis graibiau telefoną, reikia gi fotkint. Va, dar viena priklausomybė. Ne tai kad žiūrėt ir ramiai mėgautis, pasvajot, o kur kur, fotografuosiu.

 

Ryte Duobelėj apkabinu Aiją ir išvažiuoju į Rygą.

Gaila, kad tenka šitaip baigt savo ėjimą Keliu. Kas bebūtų, sakau iki. 

Rygoj dar panuotykiauju. Turiu iki autobuso į Vilnių visą valandą, bet be laikrodžio bijau kažkur eit. Vakar, kai pirko man bilietus, Aija sakė, kad vienu metu į Vilnių išvažiuoja du autobusai. Ecolines (10Eur) ir Luxexpress (20Eur). Atvažiavau su Ecolines, autobusas toks truputį nušiuręs. Noriu su Luxexpress, bet ta kaina. Nupirko į Ecolines. Ateinu į įlaipinimo vietą, šalia stovi tas Lux, mūsiškio nė kvapo. Ir vėl man nuojauta kužda, kad lipčiau į tą autobusą. Na, bet jau tikrai nesąmonė būtų pirkti dar vieną bilietą. Lux pajuda tiksliai 9:30, gi mūsiškio nė kvapo, nors irgi turėtų jau išvažiuot. Praneša per garsiakalbius, kad vėluos pusvalandį, vėlaiu dar pusvalandį, o gal mažiau. Stovi visi, laukia. Autobusas į Vinicą, tai aplink visi šneka ukrainietiškai arba rusiškai. Galvoju, gerai, kad autobuse yra wc, nes šlubuot į stotį tolokai. Ir staiga praneša, kad eit prie mėlyno autobuso į išlaipinimo pusę. Gerai, kad niekur nenuėjau. Auobusas toks nuo krakusmečio, koks ten wc. Bet judam ir valio. Užmiegu. Kai atbundu, stovim kažkokiuose miškuose. Sugedo. Per kokias 20min.kažkokio krapštymo pataisė. Riedam tolyn, tiesą sakanat, lekiam greitai, vejasi laiką. Dar gedo du kartus, vieną Panevėžio siauroj gatvėj, tai užtvėrė eismą. Vėl prašiau paskolint telefoną, skambinau pranešt, kad vėluoju. Kaip visi nustemba, kai prašai telefono, kaip gali neturėt toookiooo būūūtino daikto. Blogai neturėt.

Algis kantriai kepė stoty, jokia informacija nežinojo, kad tas autobusas atvažiuos. Ir štai aš namie. Dėkinga iki begalybės visiems už pagalbą.

Klausiu Algio ar pranešė vaikams, kur aš dingau. Ne, kam juos nervuot. Griebiu jo telefoną, gerai, kad ten yra vaikų numeriai, ir pamatau ką tik atėjusią Rūtos žinutę: "Gal žinote ką nors apie mamą?" Taigi žino, tik niekam nesakė. Skambinu Rūtai, prisistatau. O vaikai, pasirodo, jau skaito Camino Latvija, bando atspėt, iš kur mano paskutinė žinutė ir pradėjo skambinėt po nakvynės vietas, klausinėdami ar tokios nematė. Diedukui nieko nesako, kad nenervuot. Sakė, visko prisigalvojo, bet kad sugedo telefonas, tokios versijos nesvarstė. Čia prisiminiau savo mamą, kuri, kai skambinėdavau, džiaugdavosi ir sakydavo, kaip gerai, kad esu paieškoma. Galvodavau, na, visai jau. Prapuola, mes jaudinamės, o ji džiaugiasi. Taigi ir aš labai džiaugiausi ir buvau dėkinga už rūpestį. Gal maniškiai nesakė, kad aš visai kukū, o gal ir sakė😀. Gi visad galvojam, ne ne, mums kaip tėvams nebus, mes kitokie. Oho, dar kaip būna. Gaila, kad tuo patikim tik, kai sulaukiam tų metų. 

Aš šluba, padą duria. Bet noriu eit, nooriuuu. Reiškia eisiu. O, kol toli ir su kuprine eit negaliu, turiu laiko planuot kelionę, kur mažiau reiks vaikščiot, į mūsų išsvajotą Šiaurę.  Algis kadaise buvo Koloj. Aš rimtoj Šiaurėj nebuvau. 2009m. gerokai pasimaišėm po Pietinę Norvegijos dalį ir, springdami nuo pamatyto grožio,  žadėjom tuoj pat grįžt i Šiaurę. Aš dirbau kažkada su norvegų firma, tai Osle ir aplink jį buvau gal 13 kartų. Bet visas gamtos grožis ne ten. Pamenu, nuvežė mus norvegai gruodžio mėn. į Verdens Ende pietaut į restoraną. Ir truputį ten pasivaikščiojom.  Aš žiūrėjau išsižiojusi. Snigo. Tai norvegai ir sakė tuomet, kad čia arti Oslo, tai patogu atvažiuot, bet mūsų šalies grožis ne čia.  Ai, galvoju, man ir čia gražu, o pavadinimas kaip gražiai skamba. Bet kur jau ten, kiek jie tų grožybių nutvėrę. 

O mes vis patraukdavom kiton pusėn, vėliau jau mašina paseno, kažkaip smagiau atrodė važiuot žinomais keliais.

Įsigiję naują mašiniuką, pernai ir užpernai bandėm susidėliot tą planą. Ir vis numodavau ranka, ko čia vargt, labai noris į Austriją ir Kroatiją. Ir dabar noris į ten. Bet, grįždami žiemą iš tų kraštų, pajutom, kad 1000km per dieną net labai gerais keliais jau nenorim vairuot, pavargstam. Ir pasakėm sau , kad, jei dar norim kokių sudėtingesnių kelionių, nuvažiuot kur nebuvę, reik važiuot, ilgai neatidėliojant. 

O prie Nordkapo prasideda pėsčiųjų takas E1 per visą Europą😀🏃