2023.10.03 CL Varniai - Bilioniai - Šilalė - Pagramantis

 Išsimiegojau kaip karalienė, nors ne, tarnų gi nebuvo, kaip tiesiog piligrimė puikiai. Truputį bijojau, kad vakarykštis gana vėlyvas keptų raudonviršių balius neatneštų prastų sapnų. Bet gal nieko nesapnavau, gal nepamenu ir nesivaideno. Pabudau švintant, reiškia jau po šešių, reikia keltis, nes laukia 30 km. Greit greit ruošiuosi ir iškeliauju iš jaukaus šilto prieglobsčio.

Pirmas punktas degalinė, o ten kava. Mmmm. Toliau takas veda per pievas. Ten senokai pjauta žolė, o naktį gerokai lijo. Kažkur žolėse makteliu į duobę ir prisemiu vieną batą. Priklauso viską patirt. Netoli Lūksto ežeras, dašlepsėsiu. Ežeras pasitinka rūkuose, dar gražiau. Ir daug suoliukų. Galima ir išsigręžt kojinę. Teko gręžt ir vidpadį ir kiek sugebėjau sausint batą. Nieko tokio, apsiaviau ir visai patogu.

Pasėdėjau, padūmojau ir pirmyn. Rimtesnis sutojimas turėtų būt už 16km prie žemaičių aukščiausio kalno, prie Medvėgalio. Kelias toliau gražus per pievas, per laukus ir pro ganyklas.

Slenka pro akis sodybos viena už kitą gražesnės. Dar prie kelio visokių grožybių pristačiusios. Galima ginčytis, kad vaikiška, neskoninga ir t.t. Bet šypsena, einant pro šalį, tikrai išlenda, besidairant į visokius grožius.

Toliau pamatau jau rimtesnį objektą. Tai senas paminklas, skirtas Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečiui paminėti. Pastatytas mano mamos gimimo metais... Tik dabar susimąsčiau, kad ji gimė jubiliejiniais metais. Mūsų tėvų karta buvo dideli romantikai ir patriotai. Kai sovietmečiu pasakodavo apie nepriklausomą Lietuvą, kiek pasididžiavimo savo Tėvyne, kiek ilgesio buvo jų balsuose. Ir kaip man tai buvo tolima ir neįtikima. O jie niekada nenustojo tikėt, kad ateis diena, kai Lietuva ir vėl bus laisva.  Ir buvo teisūs. Ir buvo drąsūs.

Ar man atrodo, ar tikrai Žemaitijoje daugiau ąžuolų, negu kituose regionuose. Šie milžinai kažkodėl taip džiugina, kai juos sutinku savo kelyje. Juk gyvenu praktiškai ąžuolyne. Kažkaip jau antra diena nematau jokio žmogaus. Nakvynėn patenku su durų kodu, išeinu anksti, irgi nieks nepalydi. Tai šnekuosi su karvėmis. Jų čia sočiai. Ir kas galėjo pamanyti, kad auga karta vaikų, nemačiusių karvės, kiaulės. Ir kad net mane džiugina sutiktos karvutės. Eidama didijį kelią, karvučių beveik nemačiau. Tik tos karvytės kažko manęs baidosi. Guli šalia savo vielų. Man artėjant viena kuri atsistoja ir spokso, kitos pakelia galvas. Ir ta bailiausia skuta tolyn, ten kur rodo mano strėlytė ant kepurės, kitos lapatuoja iš paskos. Ir nėr pašnekovių.

Kelias gražus, nors po kojom pasitaiko visko, ir šlapios žolės, ir balų. Kaip ir turi būti, kai eini ne miesto gatvėmis.

Poilsio minutė

Labai šilta, net noris trumpų kelnių. Tik labai tingiu persirengt. Ai, ruduo, vėjas pūsteli kartais visai šaltas. Taip nejučia ir ateinu iki aukščiausiojo Žemaitjos kalno, Medvėgalio. Cieli 234.6m. Priartėjus pasitinka šunėkas. Žiūriu žiūriu, kažkoks matytas. Ir prisimenu! Taigi pernai, kai čia lankėmės jis irgi mus pasitiko, palydėjo iki viršaus, lindo sveikintis, nekreipdamas dėmesio į mūsų Pūkį. Tikrai tas pats. Ir dabar bėga priekyje, veda taku į viršų. Tik aš metu kuprinę ant suoliuko pusiaukelėjė ir sėdu užkandžiaut. Tupėjo tupėjo šunelis, maniau atbėgs mano užkandukų. Bet ne, nusivylė, kad užtrukau ir nukūrė į sodybą.

Pats kalnas neatrodo aukštas, kol nepasidairai nuo viršaus. O matosi toli. Šiaip mane Šatrija sužavėjo labiau. Kažkokia tren trauka yra.

Piliakalnio šlaite yra kapinaitės. Jose buvo perlaidoti Lietuvos radijo įkūrėjo Alfonso Jurskio šeimos palaikai. Netoliese yra Karūžiškės dvaras, kuris iki karo priklausė jų šeimai. Po 50m. sugrįžusi dukra daug nuveikė, kaip sakoma kryžiaus kelius nuėjo, kad atgautų tėvų nuosavybę. Valdžia nežinia kada turės lėšų išpirkti kitas vietas dabartiniams gyventojams ir t.t. Todėl pati kalbėjosi su ten apsigyvenusiais žmonėmis, pati padėjo jiems persikelt. Dukra gimtinėje perlaidojo ir tėvus. Prisipažįstu, iki Medvėgalio lankymo nežinojau apie Lietuvos radijo įkūrėją. Bandau prisiminti, kam sovietmečiu teko ši garbė, jei iš vis buvo apie tai kalbama. Deja, nieko nepamenu.

O mano kelias toliau ir veda į Karūžiškės dvarą. Dvaro parke net Camino ženklai spec.padaryti. Tebežaliuoja senasis ąžuolas menantis tikrųjų šeimininkų gyvenimą čia.

Susigundžiau prisėst prie gražaus ženklo

Dvare atremontuotas, atrodo, svirnas, sutvarkytas parkas. Žmonių nesutikau. Bet radau padėtus prie tako gražius obuolius. Pasivaišinau.

Tuoj už parko prasidėjo Gojaus skroblynas. Oi, tamsu, šlapia, klaidu, bet savotiškai gražu. Sako, ilgai klaidžiojant galima ir laumių sutikti. Neilga ta atkarpa, bet man patiko iš ten išlįst.

Nuėjau jau gerus 20km, reiškia dar apie dešimt liko iki nakvynės. Su nakvyne irgi istorija nutiko. Užsisakiau ją dar prieš savaitę dviem. Mat, turiu susitikt su Asta, ji žadėjo ten nakvot. Bet vėliau planai pasikeitė, ir einu į ten viena. Nusprendžiau, kad reikia šeimininkus įspėt. Parašiau sms. Gavau atsakymą, kad visai nesupranta ką aš čia rašau. Paaiškinau, kad skambinau, kad tarėmės dėl nakvynės. Atsiprašė, kad kažkoks didelis nesusipratimas, kad nuo spalio 1d. jie nedirba ir atsiuntė kitą nr. Ten ir susitariau dėl nakvynės. Taip ir neaišku su kuo aš kalbėjau anksčiau. Irgi įrašau į šio ėjimo nuotykius. 

Miško nėra, einu kalvotais laukais. Gražu. Keleliai rangosi į visas puses, kaip nepaklysti. Bet ženklai patikimai rodo, kur eit. Nors ir vėl teko landžiot pirmyn atgal pro tas vielas, bet aš jau gudri, netingiu nusiimt kuprinę, kai ropoju po tom tvorom.

Netoliese kažkur yra ir Aukštagirės slidinėjimo trasa bei apžvalgos bokštas, bet jau nenoriu sukt į šoną ir pridėt dar kokius 7km prie 30. Prie slidinėjimo trasų kažkada buvau, o bokšto gal nemačiau. Kitą kartą. Vis dar randu kažką žydinčio, bet suarti arba rudi grikių laukai primena, kad ruduo ruduo. Tik dar nekrenta lapai auksiniai.

vis dar

Jau artėjant prie Bilionių prie manęs stabteli mašina, prikrauta bidonų. Jaunas vyrukas sveikinasi ir sako, aišku, pas mane einat. Paaiškina, kad drąsiai eičiau į pirtelę, kad jau pakūrė krosnelę. Aš tokia suplukusi, kad net nustebau, kam ta krosnelė. Pasirodė, šeimininkas žino ką daro. Ta krosnelė ir vandenį dušui šildo, ir visą trobą. O troba nemaža, o vėl karaliauju viena. Dušas, vakarienė, truputį pažiopsau į tvenkinį, gerdama arbatą ir miegot. O viršuj, kur miegu šilta, net langą prasivėriau. Gera.

Spalio 4d.

Šiandien pagaliau susitiksiu su Asta. Asta žygeivė, apie kurią išgirdau seniai, kai ji su Trenkturu ėjo savo pirmus 50km. Ir vis jos vardas šmėsteli įvairuose žygiuose, bet dažniausiai Camino LT. Smalsu ir smagu susipažint. Susitiksim Laukuvoj. Man reik nueit iki ten 6.5km, net žadintuvą vakare nustačiau, kad nepramigčiau ir laiku nueičiau. Tai kemšu savo košę, tvarkausi ir vos švintant iškeliauju. Kažkiek nuėjusi atsisuku ir pamatau saulėtekį. Pastoviu, pažiopsau. Saulės tekėjimas nuostabus net stovint kelkraštyje. 

Reik paeit keliu ir nusukt į dešinę, kad praeit pro skulptūras. Truputį svarstau, sukt ar tiesiai eit, bet laiko turiu, suksiu. Ima lynot, autobuso stotelėje išsitraukiu iš kuprinės ir apsivelku striukę. Po kiek laiko, pasigendu nusukimo. Aha, nereikėjo abejot, kur eit. Nusukt reikėjo tuoj už stotelės, o aš apsirengusi nušiaušiau tolyn per daug nesidairydama. Ma, jį bala. Kitą kartą...

Einu kelkraščiu, mašinų gana daug. Jau matau Laukuvos degalinės reklamą. Ratuoti džiaugiasi, kad laiku pagirdys savo mašinytę, gi aš džiūgauju, nes rasiu kavos. Bet kelią pastoja mašina, mirksėdama avarinėm lemputėm stoja kelkraštyje man panosėj. Bandau apeit, bet atsidaro mašinos langas, o keleivė rodo užrašą ant savo bluzono ir sako, kad jie kelio kūrėjai. Klausia kaip sekasi, ar patinka. Aš tiek nustebusi, kad vos susiprantu padėkot už jų nuostabų kūrinį, Camino Lituano. Labai pralinksmino šis pokalbis. O tuomet kava ir aš jau Laukuvoj. Miestelis gyvas, zuja žmonės ir mašinos.Ką reiškia anksti, dar nėra 9val., atsirast miestuke, gyvas, pasirodo. o, kai eini vidurdienį, atrodo, kad visi ten užmigę.

Dairausi bažnyčios, nes ten paskirtas susitikimas su Asta. Niekad mudvi nesimatėm, tik nuotraukas mačiau. Iš tolo matau, gi eina panaši. Bet pasisuka šonu, su kuprine, bet labai jau maža ta kuprinė, matyt, tik panaši. Bet, pasirodo, yra sugebančių susidėt daiktus, reikalingus savaitės ėjimui ir į piniginę. Tikrai Asta. Susipažįstam. Kažkaip lengvai randam bendrą kalbą. Ką ten nerasi, dvi tokios truputį pamišusios piligrimės. Tokios, kur neduok valgyt, bet leisk eit. Aš dar einu į bažnyčią antspaudo į savo pasą. Ir taip nedaug turiu iš šio ėjimo, nes nesutinku šeimininkų, arba jie neturi antspaudo, bažnyčios uždarytos.

Ir pradedam eit. Džiaugiuosi, kad spėju mint su labiau patyrusia bendrakeleive. Prieinam Treigių piliakalnį. Pažiūrim iš tolo, nusprendžiam, kad lipsim apžiūrėt Padievyčio piliakalnį. Asta šią atkarpą eina jau antrą kartą, visur buvusi. 

Einam tolyn, išsigiedrijo, Šilalė, šios dienos tikslas, netoli, gal kokia 14km likę. Vėl aptvertos pievos, kažkur toli už tų vielų matosi mūsų ženklai, kažkaip einam. Matosi vėjo malūnai. Primena, kad XXIa. O kad juos kur tuos burzgalus. Priėjom visą jų parką, neseniai statytą. Įrengti nauji keliai, jokių ženklų nė kvapo. Ar mes pasiklydom toj vielų raizgalynėj, nes tikrai aptverta taip išrangytai, kad jautėmės kaip labirinte. Liko kažkur šone ir piliakalnis, ir Šiauduvos koplyčia. Bet toliau einam tik pagal nuojautąį, vis tiek rasim kelią. Ir radom. Bet, lyjant trumpai žvilgtelėjau į žemėlapį telefone, pamačiau, kad sankryžoje reik pasukt kairėn ir paėję kelis km rasim savo trasą. Lyja, kapišonas ant akių, lekiu galvą panarinus. Pasukam kairėn, įlendam į platų kelią, lekiam skubam.  Po kiek laiko man dašunta, kad mes einam A1 greitkelio kelkraščiu. Jetau, tai papuolėm. Matom ir savo ženklus, bet jie tai už tvoros. Ir kodėl neužsidėjau skaitymo akinių, kai žiūrinėjau žemėlapį, būčiau gal susiprotėjus nelįst į greitkelį. Žinau, kad CL trasa lįs po greitkeliu, laaabaai tikiuosi, kad ten bus koks  išėjimas iš šio monstro. Kitaip eisim dar 20km iki Kryžkalnio. Matom iš tolo turėklus, džiaugiamės, laiptai bus. Nėjokie ten laiptai, tai apsauginiai tuneliuko aptvarai. Spoksom nusiminę. Bet tarp kelio tvoros ir tų apsaugų yra plyšiai. Sakau lipam žemyn (statu, slidu), gal kaip nors prasisprausim. Rėkiu, kad nuoga išsirengsiu, bet pralįsiu. Neprireikė nusirengt, tilpom.  O jau džiaugėmės. Čia dar lietus pavirto į stiprią liūtį, bet mums kas. Mes stovim po viaduku. Po kokių dešimt min.liūtis kaip staigiai prapliupo, taip staigiai ir baigėsi.

Toliau jau be nuotykų atėjom į Šilalę. O ji pasitiko mus pražydusiom gal vyšniom. Praėjom visą gražų parką iki centro.

Labai graži bažnyčia, man pasirodė panaši į Palangos. Truputį pasidairėm ir ėjom į viešbutį, po to į kavinę vakarienės, gėris, nereiks gamintis. Sakau, nedaug šiandien ėjom, bet kažkodėl pavargau. Asta pažiūrėjo į savo žingsnius, sako, kaip pasakius, nuėjau 30km. Na, pora ji gal nuėjo ryte iki autobuso. bet aš iki Laukuvos atėjau apie 7km. Geras, nuėjau šiandien 36km. Asmeninis rekordas. Pasirodo, galiu. Nežinojau.

Rytojaus orų prognozė prasta. Asta norėjo važiuot į Viešvilę ir eit iki Jurbarko, aš tęst savo žemaitišką kelią. Bet Asta nusprendžia važiuot namo. Man liko du etapai, taip noris užbaigt. Ai, sakau, rytas už vakarą gudresnis. Ryte nuspręsiu ką daryt.

Spalio 5d.

Naktį vis prabudinėjau, tai ryte pramigau. Kai pramerkiau akis, Asta jau baigė krautis kuprinę. Dar mane ragino skubėt, gal spėsiu į autobusą. Bet aš rytais neskubi. Jei šoku staigiai iš lovos, galvos svaigimas ar skausmas, garantuoti. Čia be juokų. Visad statau žadintuvą anksčiau, kad spėčiau išsibudint, pasirąžyt ir ramiai atsikelt. Sunku buvo tik, kai reikėdavo naktį šokt prie mažų vaikų. Tai ir dabar markstausi ir niekaip neišsijudinu. Asta išlėkė į autobusą, aš pradėjau keltis. Tuomet pažiūrėjau prognozę, aaaa, siaubas. Noriu ir aš į autobusą. Metu daiktus kaip į šiukšliadėžę, lekiu susimokėt. Darbuotojai pasiguodžiu, kad vėluoju į autobusą. Ji tokia gera, pasisiūlo nuvežt į stotį. Lekiam, nespėjam. Grįžtam atgal. Sako, būkit kambary ilgiau, jei jau taip nutiko. Čia aš pamatau rodyklę "Kava". Sako, bėkit, dar ir pusryčiams ką nors rasit. Valio! radau, skaniai pavalgiau. Ramiai pamislijau, ką daryt. Kitas autobusas tik už šešių valandų. O iki Pagramančio man tik 14km. Viskas, einu. Kol kas nelyja, gal prasisuksiu. Ramiai perkraunu kuprinę ir išeinu. Dar nueinu į TIC antspauduko, neskubu, pėdinu dairydamasi iš miestuko lauk. Einu laukais, vėjas švilpia, bet net įžiūriu savo šešėlį, vos vos.  Deja, vėjas stiprėja ir už valandžiukės prapliumpa lietus, vėliau jau ir galinga liūtis. Lendu iš miško į plentą, trumpinu kelią. O ten gana daug tų didelių sunkvežimių. Kai lekia pro šalį, tai ir po jų ratų toooks krioklys pakyla. Ir kliūva visur, man irgi. Šalikelė siaura, nėr kur pasitraukt. Drabužiai geri, neperšlampa, bet tas papildomas laistymas įlenda net po kapišonu. Plaukai, jaučiu, šlampa. Sakė, ta atkarpa labai graži. O aš matau tik savo kojas, einu nuleidusi galvą kiek galiu, kad mažiau skalbtų akinius. Ir taip ne ką tematau. Einu einu, maudausi. Galo nematyt. Ai, galvoju, patranzuosiu, labai jau nekoks tas ėjimas. Lengvosios lengvai dumia pro šalį. Kas ims tokią varvančią baidyklę. Netikėtai sustoja sunkvežimis. Kaip aukštai lipt į kabiną. Vairuotojas klausia, ar pajėgsiu įlipt. Pajėgsiu, tikrai dar tiek lipčiau aukštyn, kad tik pasislėpt. O kabinoj kaip šilta, sausa. Kai pasakau, kad man į Pagramantį, vairuotojas sako, jūs ką, tik įsibėgėsiu ir vėl stot, nė poros kilometrų neliko. Atsiprašau, kad neturėjau supratimo kiek liko. Siūlo važiuot su juo į Tauragę, į autobusų stotį. Betgi ryt žada gražų orą, eisiu. Išleidžia žmogus mane, palinki gero kelio. Aš lankstausi dėkodama. Jau ir nelyja. Susirandu nakvynės vietą. Gražu, nauja, švaru. Bet kažkas paliko atvirus visus langus! Lauke 11*C, viduj ne ką daugiau. O nėra net arbatinuko. Neįsivaizduoju kaip sušilsiu ir kaip daiktus išdžiovint. Pasikabinu varvančią striukę. Ir čia man šauna geniali mintis: reik pasitikrinti autobusų tvarkaraštį. Vau, už 20min.bus autobusas į Vilnių. Griebiu striukę, vejuosi šeimininkę, atiduodu raktą ir lekiu į stotelę. Valio, aš išgelbėta, nuo šalto kambario. Dar spėju įlėkt į parduotuvytę, griebiu kavą ir du sausainiukus. Jau tokia visa patenkinta. 

Autobuse perku bilietą, gaunu tokį mažulytį popierėlį. Kol nueinu iki savo vietos, jis visas permirkęs nuo manęs. Dar nukrenta ant grindų. Atkrapščiau, norėjau trenkt lauk, bet prisiminiau, kad reikia saugot iki kelionės pabaigos, tai įgrūdu į kišenę. Išsidžiaustau savo daiktus, tiesiog paverčiu savo ir gretimą sėdynę vos ne kokiu tai taboru. Nieks net nebando šalia sėstis. O lyt nustojo, net pro langą vaivorykštę mačiau. Vėliau, tiesa, vėl pliaupė.

Šios dienos tiek vaizdų, Pagramančio bažnytėlė iš tolo ir vaivorykštė pro sautobuso langą.

Kur buvus kur nebuvus įlipa kontrolė. Kantriai laukia mano bilietuko, o jo nė kvapo. Ieškau visur, net pasiūlau kontrolierei paieškot po kėde. Ji klusniai vos neropoja ten. Nėra. Betgi dėjausi į kišenę. Šiaip ne taip ją išverčiu. O ten tas lapeliukas kaip buvo šlapias, taip ir prilipęs prie medžiagos. Atkrapštau, duodu kontrolierei. Ji ilgai bando ten kažką pamatyt, galų gale, padėkoja ir eina sau. Na, tikrai beveik nieko ten ir nesimatė. Bet žodis Vilnius matėsi. Gal užteko.

Kelionė truko penkias su puse valandos. Viskas išdžiūvo, visa graži išlipu. O jau kaip gera sausuose namuose. Ir rožės, ir vakarinė kava. Pasaka.

O kada nors pavasarį man teks grįžt į Šilalę ir nueit iki Tauragės, o gal ir iki Jurbarko.

Ačiū Astai už smagią dieną.