2023.09.30 CL Seda - Alsėdžiai - Telšiai

Pralėkė po kelionės pora savaičių ir aš, nerami dūšia, vėl veržiuosi iš namų. Noriu praeit pradėtą Camino LT Žemaitijos atšaką, kol dar ne per trumpos dienos. Oi, pamiršau pasiimt prožektoriuką. Teks ryte 7val. ir pradėt eit. Tai va, sėdžiu autobuse į Klaipėdą. Pirmą kartą išsiruošiau patamsiais, kažkaip keista. Rodos, grįžt reik ir lįst į lovą.

Važiuoju į Klaipėdą. Irgi keista, kad važiuoju link jūros, bet jos nematysiu, nes tuoj persėsiu į kitą autobusą, kuris nuveš į Sedą. Ir rudeninio vojažo į Nidą  ko gero, nebus. Kaip sako patarlė, visko viena š__yne neužtūpsi. Pakeliu akis nuo rašymo ir, oolia, autobuso langas šlapias! Eina sau, lyja. Gal ten nelis. 

Vis tik ilgai važiuot. Krato autobuse. Dabar autobusas sustojo Kryžkalnyje. Ir wc, ir kava. Valio! Po gerų 3val.važiavimo visko norėjosi😃

Už manęs sėdi moteriškė, kuri visą laiką dejavo, kad jai reikia į wc. Įtaiga😃.

Rūta atsiuntė tokio gražaus raudonviršio nuotrauką. Aš irgi turiu maišiuką grybams. Norėjau ir džiovyklę pasiimt. Sunkoka, kad ją kur. 

Ką reiškia, kad esu nepratusi prie visuomeninio transporto. Visokių man įspūdžių. Priekyje sėdi moteriškė, be perstojo krausto savo daiktus. Visai kaip aš savo kuprinę pirmą ėjimo vakarą, kol įsimenu kas kur. Tai va, kaimynė vis išsitraukia tokią plastmasinę gertuvę, siaubingai purviną, greičiau jau 3l kanistriukę, atsisuka ir geria. Jei laiku pamatau, įkvepiu ir laukiu kol užsuks, nes kvapas fuuyi. Paskui užgeria pienu iš švaraus butelio. Negražu apkalbinėt pakeleivius, bet o ką veikt. Nesimiega. Suprantu, kad gyvenam kaip atsiskyrėliai, tai sutikti pakeleiviai man imponuoja. Va, kokį mandrą žodį moku.

Jau ir Klaipėdoj. Kokia graži autobusų stotis. Tai ne sostinės. Lipu į kitą autobusą. Dar 2.5 val.važiuot. Užsuks į Palangą. Kad tik nesusigundyčiau išlipt. Juk jūra! O aš sumąsčiau pėsčiom kulniuot.

Prieš Klaipėdą pylė kaip iš kibiro. O įvažiuojant į Palangą nušvito saulytė. Gi svarsčiau namie ar Nida, ar einu. Ir nuėjau, na ne, dar beldžiuosi į kažikur, kad eičiau. Ilgokai save graužiau už šį pasirinkimą. Užtai sumąsčiau, kad nevažiuosiu iki Sedos, o iki Žemaičių Kalvarijos. Ten ramiai pasivaikščiosiu, viską apžiūrėsiu ir nueisiu į Sedą. O kitą rytą gal spėsiu į autobusą ir nuvažiuosiu atgal į Žem. Kalvariją ir keliausiu tolyn. Šarangė varangė. Ir visa tai todėl, kad tose kalvarijose nėra kur nakvot, mat savaitgalį viskas užimta. Prisiskaičiusi buvau apie šio miestelio daugybę paminklų, bažnyčių ir tikėjausi kažko tokio. Tai va, to kažko ir neradau. Graži bažnyčia, apsidžiaugiau, kad atrakinta. Pasėdėjau, paklausiau giesmių.

Man patinka paklausyt giesmių, ramiai pasibūt. Vyksta šeimų rekolekcija, tai siaučia aplink būrys mažų vaikų. Neramybė, bet netrukdo. Prisiminiau, kaip eidavau su močiute į Kauno katedrą. Būčiau aš ten pabandžiusi šitaip palakstyt. Nė į galvą nešautų. Bet viskas keičiasi. Vis tiek mano močiutei nepatiktų.

Išėjus iš bažnyčios, lipu į šv. Elenos kalną. Apeinu kelias Kalvarijų stoteles, pasidairau aplink ir pėdinu tolyn. Tos stotelės tai uždari namukai, kas viduj slepiasi, galima tik spėliot.

Žemaičių Kalvarija nuo piliakalnio

Ir vėl kryžius - atminimas gimtinei. Va, ką reiškia, kad ainiai turėjo gabalėlį ar gabalą žemės, ant kurios stovėjo troba. Tai ta vieta giminei šventa. O mums kas? Butas antrame aukšte? Ar mes net neturim gimtos vietos? Turim, tik dauguma tokią, sakyčiau paslankią. Arba, Mano Kaunas, kažkieno Vilnius. O iš tikro, ir man labai brangi ta senelio žemė. Ir esu labai laiminga, kad jis pats ją atgavo, kad sulaukė. Nesvarbu, kad ne ūkininkai mes. Čia jau kita rokunda.

    Einu žvyrkeliu tolyn. Vėjas koooks stiprus. Išsitraukiu striukę, per šilta. Grūdu atgal į kuprinę, kaip nors. Kažkas lyg nukrito. Pasidairau, lyg nieko, o ir ką aš galėčiau pamest. Bet po kelių žingsnių vėl bum. Šį kart pataikė į batą, šį kart ir pamačiau... 50ct. Kaip, iš kur. Ogi prakiuro mano krūtininė piniginė. Ir krenta sau monetos, lyg aš kelią žymėčiau. Perkeliu pinigėlius kitur. Baigėsi istorija tuo, kad atėjusi į nakvynės sodybą iš vis neradau kur pinigai. Taip saugiai sukilnojau. Prižadėjau šeimininkei palikt ant spintelės. Jau padėjau.

 

Per pora valandų atėjau į Sedą. Praeitą kartą, kai nuėjusi 33km, atėjau į šį miestelį iš kitos pusės, laukė Algis. Tuoj puolė į parduotuvę kavos. Dabar kavos aparatas sugedęs. Bala jo nematė. Bet radau l.skanių slyvų. Ir nuėjau į sodybą, nes praeitą kartą daug ką čia apžiūrėjom. Miestukas patiko tada, patinka ir dabar. Priešingai kalvarijoms. Tėtis pasakytų, kad aš cicilikė ir šventos vietos ne man. 

 

Labai įspūdinga Sedos bažnyčia. Šiuo metu tai viena didžiausių ir geriausiai išsilaikiusių iš  XVIIIa. statytų bažnyčių. Gaila, taip ir neteko įkišt nosies vidun. 

Apsistojau tokioj šaunioj sodyboj Dūzgės. Kadangi kėliausi 4:40, 7val.dardėjau autobusais iki starto vietos, ėjau apie 10km, veiklos neieškau, traukia lovytė. Bet po tiek laiko noris valgyt. Kokie skanūs kotletai! Niaaam. Kai skambinau dėl nakvynės, šeimininkė pasakė, kad yra puiki virtuvė, galima net kiaušinienę išsikept. Tai pusryčiams ir bus kiaušinienė, o dar kelis išsivirsiu ir pasiimsiu, visai geras užkandis.

 Vėsu, užsimaunu kojines ir tą pat sekundę smingu pas sapnus. 

Ryte vienos kojos pirštus kažkaip veržia. Pasižiūriu, kojinė pavirto į bepirštę. Ar aš sapnuose šitaip šokau? Kojinytėms gal 10m., bet kodėl joms plyšt miegant. Tokios mažutės lengvutės, juk svarstau dėl kiekvieno gramo kišamo į kuprinę. O dabar šals pirštai kitomis naktimis. Iš tikro tai juokinga kelionės smulkmena. O ryte ir išsikepu tą skaniąją kiaušinienę. Yra facebooke tokia maisto mylėtojų grupė "Kirvio koto turnyras" ar pan. Ten susirinkę linksmi maisto gamintojai. O jau receptai jų patiekalų, per du lapus. Net nebandau gaminti, nes vistiek ką nors sumakaluočiau ne taip. Tai va, man šauna į galvą parašyt apie tokio žygio meniu. Kad kiaušinienė pavirsta į karališką patiekalą ir tt. Net susijuokiu iš tokios genealios minties.

Spalio 1d.

Anksti atbudau, anksti ir išėjau. Iki Žemaičių Kalvarijos drožiu jau pramintu taku. Kadangi vakar daug ką apžiūrėjau, tai šiandien tik nusiperku kavos ir traukiu tolyn. Bet pakeliui dar užlipu į Žemaičių Kalvarijos piliakalnį, seniau vadintą Gardų, kaip ir senasis Žemaičių Kalvarijos vardas. Čia stovėjo senoji Gardų pilis. Dabar ant kalno stovi dvi Kryžiaus kelio koplytėlės. Ir matosi toli toli.

Naktį lijo, o dabar oras puikus.

Dar norėjau užsukt į Mačernio muziejų, bet sekmadienis, nedirba, tai keliauju link Alsėdžių. Gaila, šiandien etapas neilgas, apie 20km, mielai būčiau užėjusi į muziejų. Kai reik nueit link 30km, bent aš jau nesiblaškau į šalis, taupau jėgas. Nieko, saulė šviečia, pasivaikščiot kviečia. Traukiu link Alsėdžių.

Pakeliui vis sveikinuosi su žemaitiškom koplytėlėm, senais kryžiais. Koplytėlės kažkodėl arčiau lenkiško dizaino. Bet prižiūrimos, išpuoštos. Tiesiog kelio puošmena.

Jau tikrai rudenėlis, nors daug žalumos aplink. Bet va, kaštonai žibina pilvukus jau po medžiu. Kaip aš praeisiu, nerinkusi. Susigrūdu kelis į kišenę. Visad rudenį prikraunu visą vazą jų. Šiemet, matyt, tradicija luš, kažkaip Vilniuj nepasitaikė man jie.

Prie sodybų žydi daug visokių gėlių, kai kur senoviški išpucinti darželiai, kai kur olandiška banga siūbuoja. Kada ir spėja šeimininkai viską aplėkt. Čia laukuose daug karvių, ko visai nematyt Dzūkijoj. O jau spalvos karvyčių įvairiausios, nuo baltų iki juodų, visi pilki rudi tonai. Margos, vienspalvės, didžiulius ragus kitos nešasi, kitos labiau matytos iš vaikystės laikų. 

Taip nejučia ir išlindo užrašas "Alsėdžiai". Einu pro parduotuvę, šalia jos kavos automatas. Šito daikto negaliu praeit nepakibinusi. O dar nusiperku ledų, puota. Miestukas simpatiškas, pasirodo, senas. Pirmą kartą kryžiuočių kronikose paminėtas 1253m. Iki XIXa. tai buvo centrinė žemaičių vyskupų valda, tik M. Valančius ją perkėlė į Varnius.

Ir bažnyčia sena, statyta 1793m., varpinė irgi. Abi medinės. Ir vėlgi pamatyt negalėjau, nes remontuojama. Gal dar kada čia užklysiu. Būt gerai su kokia ekskursija, tuomet viskas būtų atrakinta.

Dar Alsėdžiuose yra Pažinimo centras. Su iškilmėm atidarytas, rašo, kad įdomus. Suprantu, kad sekmadienį vakare tikrai neveiks, bet užrašas, kad dėl lankymo reikia tartis iš anksto, na, kažkaip nerimtai atrodo. O dar šalia yra suoliukas, ant kurio atsisėdus turėčiau išgirst Alsėdžių legendą. Šlapia, bet sėdu, įdomu gi. Bet pasakotojas diedukas manęs pagaili, kad užpakalio nesušlapčiau,  ir tyli. Nesikalba, nereikia.

O dabar susirandu nakvynę, ji mokinių bendrabutyje, atskiras kambarys su patogumais. Valio, laukia minkšta lovytė. Neilgas kelias buvo, apie 20km, bet norisi poilsio. Tenka eiti beveik neatsisėdant, nes daug prilyta ir nepasitaikė patogios vietos.  

Bet kuprinėj turiu net keturis virtus kiaušinius, nusipirkau du didelius pomidorus. Laukia karališka vakarienė. Nusiplaunu tuos pomidorus ir...suvokiu, kad čia vieninteliai indai kavos puodeliai su lėkštutėmis. Ir kaip man jose sumakaluot savo trokštamą mišrainytę, kiaušiniai, pomidorai ir grietinė? Prisimenu, kad kuprinėje turiu dienos davinio dėžutę. Puikiai tiks. Ir taip skanu, ir tiek daug, kad lieka pusryčiams.

Spalio 2d.

Taip kietai miegu, kad tik prabudusi nesusigaudau kur aš, kodėl ne namie. Dar tamsu, nesikelsiu, bet jau tuoj 7val. Laikas ropštis lauk.

O ryte, kadangi turiu tik virdulį, pusryčių ruoša neužtruko, tvarkyt virtuvėlės irgi nereikia, tai greit išsiruošiu ir išeinu apie 7:30. Laukia 18km ir Telšiai. 

Išeinu, o jau koks tirštas rūkas matosi pro namų tarpus pievose. Užsimanau nufotografuot, lendu pro atvirus vartus į kažkokį kiemą, gal nieks nesupyks, mat, tuomet to rūko nieks neužstos. Ir  už ankstų išėjimą esu apdovanota nuostabiu saulėtekiu. Ojetau, koks grožis, kodėl tai atrodo kaip stebuklas kaskart, kai pamatau. 

Alsėdžiai jau atsisveikina su manim:

Mane aplenkia didelė cisterna. Įdomu kam ir ką veža? Ogi va kam vandenukas teko:

Lenda į galvą eilėraštis:

Skrenda gervės, skrenda žąsys

Liūdi pievos be gėlių...

Ir tikrai skrenda, taip liūdnai gagena atsisveikindamos, bet pavienių gėlyčių dar pamatau

Keliauju tai žvyrkeliais, tai takeliais. Naktį vėl lijo, tai didžiausias žvyrkelių siaubas  neveiksnus. Tas siaubas, tai dulkės, kurias pakelia pralėkdami automobiliai. Vieni, o jų mažuma,  pristabdo, kiti dar pagreitina, nespėjai nusisukt, tavo bėda, čiaudėk. 

Einu per Buožėnų draustinį. Akys taip ir laksto į šonus, kol pamatau juos!

Va, šie keliaus į kuprinę, galgi nakvynės vietoj rasiu keptuvę ir vėl karališka vakarienė bus. Kaip neįprasta daug gerų grybų palikt augt. Priverčiu save daugiau nesidairyt ir nebūt godišei. Nuotaika iš karto šauna aukštyn. Keliukas irgi labai gražus, ir saulytė yra. Na, ko daugiau, tik džiaugtis.

Kažkur turi būt Buožėnų piliakalnis, bet taip tarp medžių jo ir neišvydau. Smagiai traukiau toliau ir apie 12val. jau pamačiau Telšių bokštus. Telšiuose neužsibūsiu, pervažiuosiu į Varnius. Praleisiu tris etapus, juos nuėjau pernai. Tai buvo mano pirmoji pažintis su Camino Lituano. Kol kas nenoriu kartot, pakanka paskaityt savo aprašymus. O Telšiuose aš jau n-tąjį kartą, neturiu jokių ekskursinių planų, tik pilveliui, tai nueit į "Džiugo namus" pasmaližiaut. Ai, dar susirast informacijos centrą ir gaut ten antspauduką. Pakeliui Viada degalinė. Nusprendžiu čia užkąst. Pasiimu Hot dog'ą. Ne, nesakysiu pavadinimo lietuviškai, nes atrodys, kad į Pūkį kėsinuos. Dar pasiimu kolos, mat, tik 1ct. Tuoj pat atsigeriu ir einu lauk, nes viduj man per šilta. Nusižiūriu pievos šlaituką, ten atsisėsiu, labai jau noris. Nešuosi nugertą buteliuką, kavą ir tą dogą. Galvoju kaip čia atsisėst ant žemės nieko nepametus. Aha, norėčiau. Paslydau ant šlapios žolės, kola strykt iš rankos, dar griebiau, bet sugriebiau tik kamštuką. Ir gerai, liko trečdalis, tiek tikrai išgersiu, nereiks neštis. Kaip ten atsisėdau, tikiuosi, nieks iš juoko nepaspringo ir kokiu benzu neapsilaistė. Skaniai sumaumojau ir pasileidau į centrą. Ten Džiugo namuose ir praleidau pora valandų iki autobuso.

Vaikai pasipiktino, kokia aš piligrimė, šprickį geriu ir autobusu važiuosiu.

Bet tai koks gėris sėdėt ant patogių kėdžių, gerti skanią kavą ir dar kokteilį. Ir skaniu pyragėliu pasimėgavau. Nusipelniau. Aš taip jaučiu. Atėjo laikas į autobusą eit. nueinu, rodau bilietą. Vairuotojas prašo dokumento, gi važinėju su 50% nuolaida. Ieškau, po tos nelaimingos piniginės pertvarkos viskas išsislapstė, dar pirštai nevikrūs. Sakau, gal tegul kiti lipa, kol aš surasiu. Atsakymas oi kaip griežtai pasakytas "Ponia, stovėkit savo vietoj" Laiko mano telefoną, tai patraukė toliau. Radau tą dokumentą, atgavau telefoną (telefone bilietas, jei ką), o juokas ima, bet negi prunkšiu viena. Pamoka, kad įlipant ne tik bilietą telefone išgraibyt, bet ir dokumentą įsikąst, kad viskas būtų greitai.

O autobusas lekia gražiom vietom, lynoja, o man kas, aš po stogu. Bet jau krato... Greičiau paleiskit.

Paleido Varniuose. Varniai gražūs, tik neturiu nė vienos nuotraukos. Tai reiks ten grįžt. 

O aš traukiu į nakvynės vietą. Šį kartą tai bus Gamtos mokykla. Atsiunčia man telefonu raktų dėžutės kodą, ką gi nueinu pora km, randu tą mokyklą. Toks gražus nemažas pastatas, o aš jame vienut vienutėlė. Dušas rūsyje... Bet aš drąsi gi. Ir man svarbiausia, kas yra virtuvėje. 

Mano nakvynė

Ir kelias į ją

O virtuvė didžiulė, gal tuos mokinius ten vaišina. Netrukus mano grybai jau kleketuoja keptuvėj. Ai, turiu aliejaus buteliuką. Norėjau nusipirkt sviesto grybams kept. Bet ką aš daryčiau su 200g pakuote. Parduotuvėj radau mažą pakelį "Saulutės", galvoju vis geriau negu aliejus. Išvynioju ir padvelkia...česnakais. Tik tuomet perskaičiau pavadinimą "Su Žolelėmis". Fuuui. Skubiai suvyniojau ir palikau dovanų. Na, ką daryt, jei aš alergiška piktžolėm, o česnakas su mėta man patys pikčiausi. Ir daugybė kitų žinomų ir neatrastų kenkėjų. Bet jų nebūna gal prikišta į kiekvieną produktą. Dzin, buvo labaaai skanu ir su aliejum

Ryte pamačiau lentynas su visokiokais vaikų piešiniais, kankorėžiais ir pan. Tai padūsavusi, gražiai išdėliojau savo kaštonus.