2023.08.21 CL Pikeliai - Židikai - Ylakiai - Seda

 Vis dar kaifuoju dėl nupėdinto Camino Lituaano Didžiojo. Čia aš pati sau pavadinau Didžiuoju, Nes Žemaitijos bei Aukštaitijos atšakos trumpesnės ir bent kol kas neina nuo Latvijos iki Lenkijos. Taigi, vis dar smagu, bet praėjo trys savaitės ir kažkas kutena, eik eik, nesustok. Vėl noriu į Žemaitiją. Pernai pradėjau nuo Telšių. Dabar atsirado trys etapai aukštyn, t.y., nuo Latvijos sienos. Bet kaip nusigaut iki pradžios, iki Pikelių. Juokinga, bet turiu mažai laiko. Visokie reikaliukai išsimėtę kas kelios dienos, niekap nepavyksta pakeist jų laiko.

Taigi vėl gelbsti Algis. Važiuojam abu. Gi ten dygsta baravykai.

Pakeliui prasukam pro sodybą, kurioje nakvojau gegužės pabaigoj. Molinė saulėgrąža. Tuomet buvo šalta, pūtė stiprus vėjas, net nešiojo žemes. Šeimininkė skundėsi, kad niekas nedygsta. Betg

i dabar kažkas turi žydėt. Ir noriu pamatyt suremontuotą puodynių patalpą. Ir viską Algiui parodyt.

Tikrai ten įspūdinga, kai žydi tos geltonos lėkštės. O jau puodynių ekspozicijos grožis. Tik neturim daug laiko žvalgytis, kur dar tie Pikeliai, o dar laukia ilgas kelias pėsčiom. Tai atsisveikinam su nuostabiąja šeimininke, dar nusiperkam jų labai skanios chalvos ir dumiam tolyn.

Visai netoli Pikelių randam va ką

Pasirodo, vakar čia pravežė tą gargarą į Mažeikių naftą ir apgadino tiltą. Mes gi skubam. Einam klaust, gal yra koks apvažiavimas. Remontininkai patikina, kad už pusvalandžio baigs darbus. Laukiam. Kų bedarysi.

Ir tikrai, tas kranas sukėlė kažkokias dideles plokštes į priekabą ir mostelėjo mums važiuot. Tik teko rangytis tarp visokios technikos. Svarbų, kad pralindom.

Dar 15min. ir aš jau su kuprine pradedu keliaut. Algis užsiims savo mylima veikla, t.y., pasnaus, pasivaikščios aplink ir atvažiuos į pasimatymą prie Dautarų dvaro.

Aš einu ieškot stendo su dėžele, kurioje tikiuosi rast antspaudą. Ir radau. Stendas su stalčiuku. Stalčiuke ir antspaudas, ir dar pora piligrimo pasų įdėta. Tokio serviso dar neteko rast.

Dar abu apeinam Pikelių centrą. Na, jei ne Kelias, vargu ar būtume šišion užklydę.

Pikeliai tikrai nustebino. Toks tolimas mažas taškas ir kaip gražiai sutvarkytas.

Pikelių šv. Trejybės bažnyčia viena seniausių medinių bažnyčių Lietuvoje. Žinoma, kad pirmąją pirmąją Pikelių bažnyčią 1625m. nugriovė protestantas Bilevičius ir išsivežė į Griežės dvarą. 1636m. bažnyčia buvo atstatyta, o dabartinį vaizdą įgavo 1725m. Bažnyčioje yra net septyni puošnūs altoriai. Altoriuose suderinta žemaitiška drožyba su tų laikų Europos meistrų darbais. Rašoma, kad tai viena gražiausių medinių bažnyčių Lietuvoje. Deja, man pamatyt neteko, užrakinta.

 Apeinam aplink, pasidairom. ir aš patraukiu ten, kur veda geltonos kriauklės. Einu plačiu žvyrkeliu, gerai, kad mašinų jau nedaug, vistik vėlyva popietė.

Nuėjus beveik 10km dėl visa ko skambinu Algiui pasigirti, kad aš jau beveik Dautarų dvare. Ir prižadinau poną. Jis paskaičiavo, kad tuos 10km eisiu beveik tris valandas, užsistatė žadintuvą ir ramiai  sau parpė. O aš apgavau ir atėjau per nepilnas dvi valandas. Skubina baimė, kad, pradėjus eiti 15:30 nespėsiu laiku nueit 21km iki Židikų. Ir einu gi be sunkios kuprinės, vienas malonumas.

Prie Dautarų dvaro pasitinka didžiulė sena obelis apkibusi vaisiais. Obuoliukai dar kieti. Kelis pasičiumpu. Prie vartų skelbimas, kad parką lankyti galima, dvaras privatus, bet be šunų. Tai aš apeinu viena, o, kai pasirodo atsibudęs ponas, lieku su Pūkiu, leidžiu pasigrožėt parku ir jam. Na, nieko labai ypatingo, gražus kaip ir dauguma dvarų parkų. Bet, kai žinai, kad vaikštai po kažkieno valdas, nors ir nesįsibrovusi, teisėtai, tai norisi greičiau išeit. Dar pavalgom savo skaniųjų vynuogių (prisikrovėm iš namų visą dėželę) ir aš išeinu. 

Pakeliui pamatau pievelę su gražiais apvaliais akmenukais, beveik akmenimis. Nusprendžiu trumpam joje stabtelt. Net išsižiojau, kai norėdama į akmenį atremt kuprinę, supratau, kad tai ne akmuo, o milžiniškas kukurbezdalis, atsiprašau, kukurdvelkis.

Dar paėjusi randu paminklą mūsų partizanams, pastatytą jų užkasimo vietoje.

O netrukus ir Židikai pasitinka mane. Ir Algis jau čia.

Židikuose paskutinius 15 savo gyvenimo metų praleido Šatrijos ragana. Ji čia ir palaidota. Pagrindinė gatvė, gimnazija, parkas - viskas pavadinta rašytojos vardu.

Bažnyčia tokia paprasta pažiūrėt. Bet vargonuose išlikęs mechaninis būgnas, vienintelis LT.  O varpinėj kabo seniausias varpas Mažeikių rajone, nuo 1651m. Keista, bet bažnyčia užrakinta. Juokauju, žinoma.

Neužsibūnam Židikuose, laikas važiuot į Ylakius. Ten nakvosim, į ten aš ryt ateisiu iš Židikų.
Ylakiuose apsistojom sodyboj. Piligrimams paruošta klojimo palėpė, bet mums šeimininkė pasiūlė namą. Taip taip, visą namą. Dydis panašus kaip mūsų Rio namai. Viskas nauja, idealiai švaru. Jauku. Įsikūrėm puikiai, dviems naktims, už piligriminę kainą.

Kitą rytą Algis nuvežė mane į Židikus, kad pareičiau atgalios. Pats sakė apvaikščios visus Ylakius už mus abu. Mano kelias šiandien neilgas, 18km. Židikuose mielai aplankyčiau Šatrijos Raganos muziejų. Deja, Kelyje taip jau yra, kad ateinam per vėlai, išeinam per anksti. Džiaugiuosi žydru dangum, paukščiais, kryžiais, gražiom sodybom.

Kelias veda pro kapines, kur palaidota ir Šatrijos Ragana. Iki ten mane palydi Algis su Pūkiu. Apeinam koplytėlę. Ir aš patraukiu tolyn. Kaip visada, man antra diena sunkoka. Kojos nori vilktis pažeme arba visai nejudėt. Šliaužiu ir džiaugiuosi, kad neilga atkarpa. 

Tai koks žiedelis geltonuoja. Kur ne kur dar arba vėl žydi rugiagėlės. Pilna gervių. Jos paliko man laišką, surašytą savo pėdom kelyje.

Medinukai gražesni vienas už kitą. Bažnyčios irgi. 

Paskutinius kilometrus per miestelį jau visai sunkiai ėjau. Karšta, tai ir tingisi. Nieko tokio, dar visa popietė poilsiui. Pūkis demonstruoja, kad pailsės už mane. Bet pirmiau nulėksim į kavinę, kurią atradau grįždama. Papietausim. Ir papietavom. Gavom paskutines kotletų porcijas. Atėję paskui mus jau gavo tik šaltibarščių. Kažin kodėl Ylakiuose yra kavinė, pilna valgančių vietinių. O kituose miesteliuose nė su žiburiu nerasi. Piligrimams tikra šventė atrast kur užkąst.

Rytoj ateisiu į Sedą ir jau keliausim namo.  Į Sedą įmanoma atvažiuot autobusu, tai, kai vėl užsimanysiu eit, atriedėsiu pati. Bet iki Sedos dar reikia nueit, viso labo 33km. Panašų atstumą pėdinau nuo Lazdijų iki Seinų, su paklydimais tiek ir pririnkau km. Rytoj geriau nepaklysti, o tai ir 40km teks eit. Betgi turiu palaikymo komandą, suras ir parsiveš, jei nepaeisiu. Žada karštą dieną. Išeisiu kuo anksčiau.

Kaip tariau taip padariau. Išėjau truputį po septynių.  Algis sutvarkys mūsų laikinus namus. Taip susitaupiau laiko. Vėsu, tai skuodžiu kiek pajėgiu. 

dar kartą praeinu gražiąją Ylakių bažnyčią.

Klykia gervės. Jų daugybė, būriuojasi, sparnais mojuoja. Gal jau mąsto apie tolimą skrydį, apie savo Gervių Camino.

Žemaitijoj laukuose matosi didelių medžių, palei upelius žaliuoja krūmai, saugodami vandenuką nuo purškalų. O ir nesuarta iki pat keliuko. Yra kur pasitraukt nuo automobilių, nelipant į pasėlius. Didelis skirtumas nuo Žagarės krašto, kur jautiesi kaip kokioj stepėj, o upeliai paversti grioviais.

Šiandien tarpinė susitikimo vieta Renavo dvaras. Kai jį rasiu, būsiu nuėjusi jau 23km. Vasaros pradžioj ir 23km kėlė siaubą. Pasirodo, įmanoma sustiprėt net mūsų amžiuje. Kai nenori ant akmens parėmusi galvą nakvot, tai eini ir nueini kiek reikia. Renavo dvare praleidom kadaise pusdienį, rinkdami magnetukus. Vienas iš gražiausiai sutvarkytų dvarų LT. Mane stulbina, kad prieš gerą šimtą metų šiaurės Lietuvoj klestėjo miesteliai, buvo daugybė dvarų. Dabar tai toks atrodo nutolęs tylus kraštas.

Renavo dvarą priėjau iš galinės pusės. Pamačiau ir apleistų pastatų, ir žolės iki pažastų. Bet pagrindinė dalis labai graži, tiek pastatai, tiek parkas.

Algis su Pūkiu jau laukė manęs. Net ieškojo man kavos. Deja, nerado. Truputį pailsėjau, užkandau kaip žmogus sėdėdama ant suoliuko. Komanda bandė įkalbėt toliau važiuot kartu. Bet aš noriu eit sąžiningai kiek priklauso. Pagal žemėlapį atrodo, kad eisiu miškais. Tai gal nebus taip karšta. Na, kas tie 10km.

Ir tikrai didelę dalį šios atkarpos ėjau miške. Bet tik kelias veda į pietus, tai saulė plieskia tiesia į veidą. Šešėlio kaip ir nėra. Bet pailsėt galima įlįst po medžiais. Vieno tokio įlindimo metu net voveruškų radau. Važiuos jos sostinėn ir papuoš rytdienos kiaušinienę.

Pakeliui vis randu paminklus partizanams, pastatytus arba jų žūties arba užkasimo vietoje. Kai kur yra nuorodos, kad perlaidoti. Kiek dar jų vargšų didvyrių guli neatrastų, nežinomose vietose.

Vis prasilenkiu su klaipėdiškiu vyruku. Jo pirmasis kelias. Kai pasakiau, kad aš jau nuėjau visą didįjį Camino, mačiau kaip nustebo ir nuoširdžiai džiaugėsi. Ir pati vis dar džiaugiuosi. Susitikom mudu Sedoj prie parduotuvės, kur ir baigėsi šios dienos kelias. Abu laaabaaai laimingi, įveikę tuos 33km.

Sedoj ilgai neužsibuvom, dar ilgas kelias namolio. Tik apvažiavom ratą, stabtelėjom prie bažnyčios. O ji įspūdinga. Šalia dar yra lurdas.

Kelias namo iki greitkelio labai gražus. Dar sutikom gandrą. Ilgai spoksojo sustojęs tiesiai prieš mus, paskui pėdino lėtai per kelią. iš priekio atvažiavusios mašinos vairuotojas buvo bais nekantrus, puolė signalizuot, gal žmoną gimdyt vežė arką. Bet gandrui nusispjaut į tą triukšmą. Kaip norėjo taip ir ėjo.