2022.08.29-31 CL Rokiškis -Salos 34km

 Praėjo pora  savaičių namie ir vėl mintyse pradėjau eit. Norėjosi užbaigt Aukštaitijos atšaką. Dar yra kitas kelio gabaliukas Aukštaitijos, dvi atšakos Žemaitijoj,  kurių bendrąją dalį jau praėjau. Ir visi 555km nuo Žagarės iki Seinų. Pradėjau tikėt, kad visus šiuos kelius galėčiau nueit. Tiksliau, labai norėčiau.

Vis žiūriu į orų prognozes, karšta ir karšta. Nenoriu eit per karščius, per sunku man. Ir staiga atsiranda staigus atvėsimas. O aš turiu tik tris dienas laisvas iki kol dirbsiu anūkių vadybininke. Tai greit greit pasitikrinu piligrimų nakvynę, ten manęs laukia. Tuomet įsiprašom nakvynėn Rokiškyje pas mano angelus sargus ir važiuojam. Šį kart trise mašinoj, įskaitant šunį Pūkį. Ir vėl vyriškoji pusė neis, tik pasitikinės mane įdomesnėse vietose. Iki Salų 34km, vargu ar tiek nueisiu per vieną dieną. Tai va, vyrukai mane kažkur suras ir nuveš į nakvynės vietą, o ryte pristatys į tą patį tašką. Neblogas planas, tai jau tikrai. Man.

Ryte laistau dar agurkus, kita ranka baigiu pakuot daiktus, pusryčiaujam ir Rokiškin. Toj pusėj būta daug kartų. Bet patį miestą aplandžiojom oi kaip seniai, gal prieš 30m. Tai ši diena ir bus skirta pasisėdėjimams, pabendravimui su Rasa bei Stasiu ir pasivaikščiojimui po Rokiškį. Diena dar karšta, tai nuvažiavę tingiai, bet smagiai plepam, prisimenam senus senus laikus.  Kadaise gana dažnai susitikdavom, laikais, kai mūsų vaikai buvo mažesni negu dabar yra mūsų anūkai. Paskui gyvenimas  nelauktai vertėsi kūliais, kažkaip keliai nuvingiavo kiton pusėn, bet susibėgus kalbos netrūksta. Ir sakyčiau labai smagios nuoširdžios kalbos. Užaugo vaikai, ūgtelėjo anūkai. Bet kartu užaugo ir Stasio iniciatyva atsiradęs parkas ar kaip tą teritoriją pavadint prie jų namų. Pradėjo nuo iškasto tvenkinio, kuris nusausino aplink supelkėjusias pievas  bei teritorijos tvarkymo prie Kalvarijų stotelių. Šiuo metu jau nežinau kiek ha prižiūri ten susikūrusi bendruomenė. Šalia tvenkinio gal vieninteliai LT nemokami teniso kortai, tinklinio aikštelės. Ant kalniuko ošia 500 ąžuolų. Suoliukai, pavėsinės, maudykla. Kiek ten buvom visą laiką kažkur buvo žmonių. Visoj, taip taip visoj, parko teritorijoj negeriamas alkoholis bei net nerūkoma. Ir sako, peštis dėl to nereikia. Kiek gali žmogaus iniciatyva ir užsidegimas. Kai tas žmogus atsiranda jam tinkamoje vietoje.

Pavakare, kai kažkiek atvėsta, einam į senamiestį. Aš pirmiausia surandu kavinę "Senas grafas", kur deda antspaudus į Piligrimo pasą. Noriu tų antspaudukų. Pirmuose etapuose jų nesurinkau, tai per vėlai atėjau, tai užrakinta, tai aš varžiausi paprašyt. Dabar jau ryžtingiau ieškau, kam pakišt savo pasą.

Rokiškis sutvarkytas, gražus jaukus miestelis su milžiniška centrine aikšte. Galima sakyt, kad vienam aikštės gale stovi bažnyčia, kitame dvaras. Na, dvaras šiek tiek nutolęs nuo aikštės, bet toje pačioje ašyje. 

Rokiškio bažnyčia išskirtinė. Vidun, aišku, nepakliuvom, per vėlai sugalvojom ten įlįst. Bet ir jos išorėn paspoksot galima ilgai. 

Prieš beveik 150m. čekas R.Lymanas ir paskutinioji Rokiškio grafienė Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė pasirašė sutartį, pagal kurią įsipareigota mokyti muzikos gabesniuosius vaikus. Tai ir buvo Grafiškosios muzikos ir giedojimo mokyklos pradžia.Rudolfas Lymanas buvo aktyvus, įkūrė ir vargonininkų mokyklą. Rokiškyje muzikos mokėsi J. Gruodis, J. Tallat-Kelpša bei daug garsių Lietuvos vargonininkų ir chorvedžių. Jo vardu pavadinta muzikos mokykla Rokiškyje gyvuoja iki šiol. 

Ir vėl - kiek gali padaryt ir kiek ilgai glūdėt kitų širdyse vienas žmogus!

Ir tos garsiosios Rokiškio langinės. Kadaise matėm tik ant vieno namo. Dabar jų daug viena už kitą gražesnių. Prifotografavau, dabar vargstu, negalėdama išsirinkt, kurias pasilikt.

Prieš gal 18m. atgaivint langines sugalvojo Arūnas Augutis (ir vėl vienas žmogus, tikiu, pradėjo įgyvendint savo svajones be jokių išankstinių popierinių projektų). Norai tapo plenerais, kurių metu daug dailininkų kuria ir tapo tas langines. Ir mes vaikštom gatvėmis kaip po savotišką galeriją

Taip atžioplinom iki Dvaro. 

Dvarą supa parkas. Viduj muziejus, gretimam pastate Šepkos muziejus. Deja , visi buvo uždaryti. Tik nuoširdžiai abejoju, ar šį kartą mes būtume į juos nosį įkišę. Kažkaip įspūdžių užteko. 

Kitą rytą pradedu eit. Net spirgu iš džiaugsmo. Atstumas iki nakvynės vietos Salų dvare 34km. Ryte jaučiuosi stipri ir galinti nueit daaaug. Bet jau žinau, kad reikia laukt popietės ir tik tuomet spręst kas čia bus. Jaudintis nėra ko, palydą turiu, pagriebs bet kur ir nuveš miegot. Kelias daugiausia žvyrkeliai. Nesustodama praeinu Kavoliškį. 

Pakelėj stovi paminklinis akmuo sušaudytoms žydų šeimoms. Čia žuvo M. Olkinaitė, devyniolikmetė pradedanti poetė, kurios talentas buvo lyginamas su pačia S. Nerimi. Jos dienoraštį su eilėmis kažkaip pavyko perduoti Panemunėlio kunigui, šis jį paslėpė ir taip išsaugojo...

Girdžiu kaip tyliai gieda gėlės

Ir skamba angelų malda.

O, Viešpatie, plačiam pasauly 

Bebalsė aš tiktai viena...

Tiesiog pasaulis ir vėl panašus 

Laukai jau rusvi. Jei kur ir matosi žaluma, tai ji jau tokia su rusvais atspalviais. Visur brandos spalvos. Ir paukščių beveik negirdėt. Tik gervių trimitai vis girdisi. Ne taip linksmai viskas atrodo kaip per Jonines, bet vis tiek gražu.

Pirmas įdomesnis punktas Panemunėlis. Iki jo apie 10km. Apniukę, vėsu, kažkaip nesušylu, skutu greitai kiek pajėgiu. Striukės vis tiek nenoriu. Ir vėl kažkur horizonte įžiūriu bokštus. Kažkodėl dešinėj pusėj, lyg ir ne ta kryptim einu. Einu ten, kur kriauklės rodo. O kas, jei per naktį jas kažkas perkabino kur į galvą šovė. O gal ten ne Panemunėlio bokštai. Mintijimas baigiasi skubiu žemėlapio apžiūrėjimu. Viskas gerai, tuoj suksiu į dešinę. Ai, taip ir maniau, visai gi nepanikavau. Prieinu geležinkelio bėgius. Pirmieji rasti Camino LT. Ir taip įdomu, bėgiai atsiremia į bažnyčią. Kažkaip smagu turėt kelrodžius bokštus šalia kriauklių.

Dar truputis pėdavimo ir aš jau Panemunėlyje, kur randu belaukiančius vyriukus, Algį su Pūkiu. Miestelis mažas. apsnūdęs. Algis iki man ateinant bandė atrast kun. Katelės muziejų, bet vienintelė sutikta gyva dūšia, deja, nežinojo. Kunigas Jonas Katelė į Dievo užmirštą užkampį, į Panemunėlio parapiją,  buvo atkeltas 1872m. Tai buvo bausmė už aktyvią anticarinę veiklą. Bet vėlgi tai  vieno žmogaus istorija, pakeitusi viso valsčiaus gyvenimą. Kunigas per patį spaudos draudimą skiepijo lietuvybę, mokė parapijiečius skaityti bei rašyti. Sukūrė ištisą mokyklų tinklą, kur pramokę skaityt bei rašyt mokė kitus. Šių slaptų mokyklų dėka XIXa. pabaigoje beveik visi parapijiečiai mokėjo skaityt bei rašyt. 1893m. slapta suvaidintas pirmas lietuviškas spektaklis. Jo rūpesčiu buvo pradėta statyti mūrinė bažnyčia, įdomi savo dvišakiu bokštu, kuris simbolizavo Lietuvos ir Lenkijos uniją. Vienas žmogus, dirbdamas žmonių labui, pakeitė viso valsčiaus gyvenimą. 

O muziejaus taip ir neaplankėm. Pasėdėjom ant gražaus suoliuko. Spėju, išpuoštas medžio drožėjo V. Zakarkos rankomis. Ir daugiau miestelyje matėm medinių grožybių.

 

Važiuotume ir pravažiuotume, greičiausiai nė nestabtelėję. O pėsčiom keliaujam lėtai, akys gal plačiau atvertos. Ir visai įdomių dalykų randam. 

Metas pėdint tolyn, jei vis dar svaičioju apie 34km kelią. Kol kas dar visai žvali Dar penki km ir prieinu Panemunėlio Geležinkelio stotį. Tikrai, taip vadinasi miestelis, kaimas, ar kas jis ten šiuo metu. Ir miestelio istorija tikrai prasidėjo nuo bėgių. Kai atsirado stotis, greit plėtėsi ir gyvenvietė. Iš šių kraštų kilusio J. Tūbelio iniciatyva 1937m. buvo įkurtas linų apdirbimo fabrikas. Geležinkeliu linus į jį gabeno iš visos LT. Kaip ir daug kas, deja, uždarytas tik 20006m. Daugiau nelabai ką ir radom. Susėdę ant suoliuko truputį užkandom.

Vis dar rusena viltis nueit iki Salų, tai skubu tolyn. Vis dar randu kokią per vėlai atsibudusią ir tik dabar žydinčią gėlytę. Krapnoja. Jokios stirnos per kelią nelaksto. Bet pasitaiko įdomių avių.

Drožiu per pievas vos ne nosies tiesumu. Gal ir buvo kur ženklai, gal pavasarį ir takelis buvo, dabar tai tik pieva. Einu link Tunaičių sodybos, kurioje savininkai įrengė kaip ir etnografijos muziejų. Tikėjausi ten ir pernakvoti, bet telefonu nesusitarėm, sakė, pilna anūkų:)). Pradeda lyti kaip reikiant, tik spėju išsitraukt ir užsimaukšlint striukę. Dar ir pastoviu prisiglaudusi po kažkieno klėties stogo kraštu.

Sodyboj nė gyvos dvasios. Algio irgi nėra. Prisėdu pavėsinėj. Išsiaiškinam, kur Algis klaidžioja, nes google šios sodybos nerodo. Kol jis atvažiuoja, pasirodo šeimininkas. Toks entuziastas! Vedasi mus į klėtį. O ten ko tik nėra! Seni radijo aparatai, vokiški šalmai, linų apdorojimo visokios detalės ir tt. Galima nesižavėt eksponatais, sakyt, kad daug kur tokių yra. Bet žmogaus užsidegimas ir pasakos apie daiktus sekamos su meile tiesiog užburia. Prisijungia ir sodybos ponia. Pasirodo, ji svarbiausioji rinkėja ar kaupikė, kaip čia pasakyt. Atsiduriam ir troboj, gaunam skanaus vyšnių gėrimo, apžiūrim senus pasus, pinigėlius. 

Gal kažkam tai jau egzotika, kažkam visai neįdomu, o mums nostalgija. Va, radijukas, kokį turėjo mano tėvai, lyg tai funkeliu vadino, va staklės, mano močiutė buvo gera audėja, o va su tokiom kaime mane mokė šukuot linus...

Negaliu atsistebės žmonių užsidegimu ir gera energija. O jie stebisi, kad aš einu Camino. Mes praktiškai vienmečiai. Bet aš vis dar gi einu tuos 34km, reik judėt.

Sodyba ant Šetekšnos kranto. Kad sekt keliu toliau, reikia perbrist. Šeimininkė atkalbinėja, sako, vanduo labai šaltas, nėr ko ten kišt kojas į tokį ledinį vandenį. Atšals kojos, o susirgs visai kita vieta. Bet aš gi noriu brist. Viskas išsisprendžia labai netikėtai. Išeinant iš trobos kad prapliumpa liūtis, kaip sako, lyja pagaliais. Vietoj upės puolu į mašiną. Taip savaime ir baigiu šios dienos trepsėjimą. 20km irgi neblogai. 

Atriedam į Salų dvarą. Oho koks didelis pastatas. Kažkaip nuotraukose neatrodė. Mus pasitinka, pavedžioja po tuos plotus, parodo kas kur ir nuveda į kambarį. Olialia, čia gi salė su senovine lova. 

Einam vakarienės, groja tokia svajinga muzika. Bet mums dar pasiūlo, jei norim, pasirinkti iš senų plokštelių. Ir jau mums dainuoja O. Valiukevičiūtė. Bet tiesą sakant, tas senos, truputį pabraižytos plokštelės garsas ne ilgam klausymui. Tuoj paprašiau tos prancūziškos svajingos muzikos. Aptarnauja toks juokingas robotukas. Nurodai prie kurio staliuko sėdėsi, jis pasisveikina ir lekia ar važiuoja, kaip čia pavadint, prie to staliuko su meniu. Renkamės. Beveik nevalgę visą dieną, aš norėčiau mėsytės. Bet ji visa su česnakais. Siūlo rinktis makaronus arba lietinius. O mane toks durnas juokas suima. Kas būtų, jei pasakyčiau, kad šiuo metu nevalgau jokių miltinių, saldumynų, bulvių. Ar pasiūlytų išeit? Tai nesigiriu savo išsidirbinėjimais ir užsisakau makaronų su sūriu. Buvo visai skanu. Algio porcija atrodė įspūdingai netgi. ir labai gražios vyno taurės.

Po vakarienės sužinojom, kad tuoj dvare liksim tik mes. Ir nuveda prie durų, pro kurias galim išeit į lauką, paprašo užrakint/atrakint, maža ką tokie senoliai gal, gal nepajėgs užrakint...

Tai mes ir drožiam pasivaikščiot. Dvaras, beje, pastatytas saloj prie Dviragio ežero. Gražu. Apeinam aplink, pastovim po palme. Dar yra nemažas parkas. Sukam ratą ir po parką

Dvare vyksta įvairūs užsiėmimai, edukacijos. Kaip sako, dvaras turi nors kiek užsidirbt renovacijai. Parke laksto stručiai, alpakos. Parkas lyg tai vienas seniausių LT.

Dar apeinam Salų medinukę bažnyčią, pastatytą 1887-1888m. Varpai turi vardus, vienas Jurgis, kitas Apolinaras. Mažasis bevardis. Varpus per karus vis bandė išvežt, bet drąsuoliai Salų vyrai vis juos atgaudavo ir paslėpdavo. Kokių tik istorijų neišgirsi

Ir miegot. Dar ramiai apžiūrim sales, kambarius ir dar neliestas renovacijos patalpas - klases. Pabūnam lyg kokie dvarininkai, vakare apžiūrintys savo valdas. Neužpuolė naktį nė šikšnosparniai, nei žiurkės, net uodų nebuvo. 

Pusryčiams, pasirodo, kiaušinių neturi, mat ne sezonas, ne vištoms, lankytojams, pasiūlo košės. Mes sutinkam. Ir išvirė mums...manų košės, kurios nevalgiau nuo tada, kai vaikai išaugo iš manų košytės. Skanu, tikrai, bet ir vėl nenorėsiu.

Šiandien bristi jau visai nenoriu, tai paveža mane ir paleidžia eit jau kitoj Šetekšnos pusėj. Tuoj kriauklės nuveda į laukų keliuką, kuris siaurėja ir virsta tokiu siauryčiu ruoželiu su žolėm man virš galvos. Iriuosi bambėdama, kad vėl visa aplipau kibišiais , lipikais ir pan. -ikais. Oi, per anksti burbėjau, oi per anksti.

Čia aš stoviu prie kiečių, nesėdžiu, STOVIU

O čia suraskit kelio ženklą kriauklę. Ji tikrai yra. Radau!

Išsikapstau į "normalų" žvyrkelį. Normalus tai toks dulkantis, birus keliukas. Bet po žolynų lyg ir lengviau eit. Ooo, miškas. Kaip smagu eit mišku. Bet ir visai vėsu. Ne ne ir ne. Nesimausiu nei ilgų kelnių, nei megztuko man nereik. Randu retenybę piligrimų take - suoliuką. Nors neseniai sėdėjau ant žolės, bet nėr durnių, stoju ir vėl, tiksliau sėdu. Kaaaip smagu. Tik ilgai nesėdžiu, kažkodėl tie zyzliai mane surado. Einu skubu, nes gi vėsu. Ir staiga jau karšta. Keliukas virto į taką, tokį apžėlusį, privirtusį eglių, o tarp jų dilgėlių. Jau nelaikas apsikelnint. Kažkaip sukinėdamasi, lankstydamasi ilgai išvengiu dilgėlių bučkių, bet kur jau ten išneši sveiką kailį. Tuo labiau, kad šabakštynas gan ilgas. Ai, ne pirmas kartas, jaučiu ir ne paskutinis. Sako, kelias mintis pravalo. Tai, aišku, kodėl tokie ruožai parinkti, čia ne tik mintis pravalo...toks stipinėjimas, strakaliojimas, keiksnojimas...

Ir kaip gerai, kad vakar lietus pertraukė ėjimą. Dabar nelengva, o, jei būčiau ėjusi visą atstumą, tai būtų jau koks 25as kilometras. Pagaliau išeinu į ražienas, kertu jas skersai, nesilaikydama jokių žymėjimų ir išeinu vėl į žvyrkelį. Gal visai nieko tie dulkini susirangėliai.

Ir kaip aš ramiai praeisiu pro augaliukus, net jau nebandau. Tiesiog tupiu (gerai, kad niekas nemato kaip paskui atsistojinėju) ir fotografuoju.

Oi, kokie skanūs obuoliukai

Dar truputį, dar keli metrai ir jau matau ežerą, jau artėju prie Salų. Dar vienos nakties ten dvarponiais nebūsim, keliausim į savo Rio (Riovonių gatvėj mes gyvenam). Nes poryt piligrimė taps anūkų vadybininke. Radau mašiną, visa laiminga įlindau pas vyriukus ir pamačiau, kad lauke viso labo 15. Na, aišku, kodėl sunkiai sušilau, apsivilkusi berankove palaidinuke bei šortais, Bet užtat greit ėjau.

Tai šiandien baigiau eit vieną Aukštaitijos atšaką ir nuėjau 141km.

O dar 55km nuėjau Žemaitijoj. Nė pati netikiu!

Kaip gerai. Man taip smagu

    q