Mes beveik kas mėnesį perkam iš Trenkturo solo maršrutą. Trenkturas tai žygių organizavimo firma. Gal ir dar kažkuo užsiima, nesidomėjau. Jie organizuoja masinius žygius, kuriuose mielai dalyvaujam, kad ir miške pabūt tarp žmonių😄. Užgriuvus karantinui, tie trenktieji sumąstė pardavinėt už simbolinę kainą maršrutus norintiems žygiuot. Internetiniame puslapyje išsirenki, užsisakai, sumoki 2.5 arba 3.5€. Reikia pasirinkti ir starto laiką, kad, esant griežtam karantinui, trasoj nesusirinktų per daug žmonių. Ir buvo kelis kartus savaitgaliais, kad patogių starto laikų jau neradom! Po apmokėjimo atsiunčia laišką, kuriame yra nuorodos į starto vietą bei maršruto žemėlapis. Žemėlapis aktyvuojasi likus valandai iki nurodyto pradžios laiko ir išsijungia po kokių 6-7val. Eini sau, matai žrmėlapyje save, t.y., taškiuką. Jei nublūdiji, tai ir matai, kad taškiukas jau ne trasoj. Žodžiu, išlepimas.
Bet, jei ne šie solo žygiai, kažin ar išsiruoštume į kokį Labanorą ar Asvejos parką apsukt ratą. Ne visad yra noro knapsėt prie žemėlapių, ieškant gražių vietų, spėliojant, ar privažiuosim. Čia tokia drausminanti priemonė, kad neaptingtume. Ir kažką naujo pamatytume.
Šį kartą išsirinkom 13 km maršrutą aplink du ežerus. Krepšiuką grybams pasiėmėm, bet susitarėm, kad rinksim tik pakeliui sutiktus grybus, į šonus nesiblaškysim. Tai ir pasisakau, kad krepšy atsirado rudmėsė, pora šilbaravykių, žvynabudė ir gal 10 voveruškų.
Susiruošus važiuot, mūsų katytė niekaip nenorėjo išleist: brukosi ir į saloną, ir į bagažinę. Galop atsigulė vidury keliuko ir nesitraukė, nuviliojau namo su konservais. Gi Pūkis priešingai, nenorėjo lipt į mašiną, nors visada puola pats pirmas ir tupi ten, kol mes susiruošiam. Dar pajuokavom, gal tie mūsų draugeliai ką nujaučia.
Kadangi iš vakaro visai neplanavom važiuot, tai kol išsirinkom kur važiuot, kol išsiruošėm...eit pradėjom gal 13val.
Nepajutom kaip apėjom Mažąjį Siaurį. Čia Algis su Pūkiu nusprendė grįžt prie mašinos pagrybaut ( iš tikro pamiegot, tik negalima to įgarsint), o aš nusprendžiau eit toliau. Susiradę paežerėj suoliuką, atsigėrėm arbatos, užkandom ir pasimojavę atsiskyrėm.
Einu sau, takas jau veda per gūdų mišką, vėliau įlenda į puspelkę. Kažkokios žolės vos ne iki pažastų, klupinėju ant išvartų. Bet matau, kad iki didesnio keliuko gal puskilometris, tai kaip nors išvingiuosiu. Bet tuo pačiu matau, kad prastai matau, t.y., telefono ekranas labai jau tamsus. Griebiu skaitymo akinius, žiūriu pakrovimą. O ten plonytis raudonas brūkšniukas belikęs! Greit žlibinu į žemėlapį. Eit į priekį beveik tiek, kiek nuėjau. Bet nėra kada įsimint visų posūkių. Nusprendžiu, kad saugiau bus apsisukt atgal. Skambinu Algiui, neatsiliepė. Bet tuoj perskambino, ir...deja, tas nelaimėlis birbalas visai užtemo. Einu, pamenu, kad buvo keturi posūkiai. Kad pradžioj saulė švietė iš kairės, reiškia, galiu tikėtis grįžt, kai pasisuksiu, kad saulė šviestų iš dešinės. O saulė žemokai. Skuodžiu kiek pajėgiu. Pastebiu vis kažkokius matytus ženklus. Ir po kiek laiko jau nepažįstamos vietos, aiškiai pražiopsojau posūkį į tokį mažulytį takelį. Bet einu visai geru pravažinėtu miško keliuku. Tai drąsina. Keliukas sukasi ir, valio, saulė jau šviečia taip kaip reikia, iš dešinės. Vis tiek kažkur išves. Nepasibaigs gi toks gražus keliukas kokioj pelkėj.
Ilgokai lėkiau. Ėmė skaudėt sumuštą koją. Bet bijojau, kad nedaug laiko turiu iki sutemų. O ant nosies akiniai nuo saulės, kiti tik skaitymo. Kaži tamsoje tankiam miške su tamsiais akiniais. Laikrodžio nėr, popierinio žemėlapio nėr.
Atlėkiau į kaimą, kur pradėjau viena eit, kitu keliu. Dar pusantro km, ir aš prie mašinos! O ten o ten...
Algis vaikšto su Pūkiu, nes sugedo jo pultelis ir mašina neatsidarė. Dar pasirodo, raktelis netinka. To nė nežinojom.
Dabar tai juokas ima. Kitą dieną skaudėjo viską, per greit lėkiau, mano kauliukai ir sąnariukai keršijo už tai.
Komentarai