ManoKelias

 Gal jau nebūsiu Šlapių batų karalienė! Nuėjau į Decathloną nusipirkt šiltesnius aukštaaulius žygio batus. KAžkaip netiko, nelipo man jie, Mielas pardavėjas pasiūlė sniegbačius. Visai nepatiko šis pasiūlymas, bet apsiaviau. Ir... nenorėjau nusiaut. Aukšti, pusnių jau nebijosiu.  Taigi, dar ir pigesni už žygio batus. Mikliai perkam kaip dovaną man greit būsiančio gimtadienio proga. Iš kart pasigirsiu, kad grįžau sausom ir šiltom kojom, nors lauke buvo gal -6*C. Kadangi vėl teko eit ir šlaitais, ir brist giliu sniegu, pėdos pavargo greičiau, nes, deja, šie batai kojos riešo neprilaiko. Bet tai niekis. Šį kartą Algis atveža mane į 3ios tako atkarpos pradžią. Aš atsidėkodama įteikiu jam lapuką su galimom mano finišavimo vietom. Ir pačiai smagiau žinot, kur galėčiau baigt ėjimą. Tai turi būt vieta, kur privažiuotų mašina. Aš, deja, nesu stipruolė. Einu iki atkarpos pabaigos arba, kol labai pavargstu. Ir po to pėdint papildomą kilometrą ar du iki viešojo transporto visai nevilioja. ...

 Skelbiu save kiaurai šlapių batų karaliene! Šiandien trečia diena iš eilės grįžau peršlapusiomis kojomis. Batai vis kiti, tik kojinės tos pačios...tai nors karaliene pasiskelbsiu. Vakar ėjom į "Spragtuką". Jau trečią sykį. Apsiaviau senutėlius batus. Jie tokie tinkami į teatrą ir, svarbiausia, neslidžiu padu. Išsipuošiam, paskutinę minutę supanikuojam, kad gal netiks bilietai telefone, puolam spausdint. Laikas senka, tai bėgte. Užsiparkuojam, puolu ant šaligatvio ir...skrendu, tiksliau čiuožiu. Kažkaip išsilaikau ant kojų, manau, slidinėjimo įgūdžiams ačiū už sausą užpakalį. Turim eit į pakalnę ir, o varge,  kitas žingsnis ir vėl skrisiu. Puolu į gilų sniegą, kimbu Algiui į parankę ir lekiam. Jaučiuosi beveik erelis, kuris skristų, tik kad prirakintas prie alkūnės. Lekiam, atlekiam ir...jaučiu batuose kliuksi. Ech, seni jie tie numylėti, atsiprašau, nunešioti batai... Teatre jauki eglė su siūlų kamuoliais. Mat kviečiama atnešti dovanų šiltų kojinių.  "Spragtukas" v...

  Kartą Miglė papasakojo, kad vartė žurnalą ir rado tako aplink Vilnių aprašymą, ir paklausė, ar aš ten ėjau. |Taip gimė noras eiti tą 100km ratą su trim anūkais. Užsidegiau, planavau kaip eisim su žemėlapiais, kaip žymėsim, kur nuėjom ir tt. Bet niekaip nesuderinom laiko, kad visi vaikai būtų vienu metu Vilniuje. Ir net neradom popietės po pamokų, kad visi neitų į būrelius.  Visą rudenį vis spirgėjau su Camino, bet niekaip neištaikiau, tai grybai paviliojo, tai vėl kas. Bet ėjimas mane jau rimtai "pagavo". O dabar atėjo liūdnas ir sunkus laikas, o kartu ir dar didesnis noras eiti. Camino žiemą eit sudėtinga dėl nakvynių. O Takas aplink Vilnių geras tuo, kad nakvynės nerūpi. Visas sudėtingumas nuvažiuot ir parvažiuot iš starto bei finišo vietos. Turiu prisipažint, kad į viešąjį transportą nebuvau įžengusi gal 20m. Bus ir čia ką išmokt. O vakar, kadangi vyksta vairuotojų streikas, tiesiog į pradinį tašką nuvažiavau taksi. Taigi, vakar ryte gerokai pamojavau sniego kastuvu, net...