ManoKelias

 Kažkaip užderėjo išvykų šį pavasarį. Į Kuldygos žygį užsiregistravau iš anksto, tuoj po Lenkijos žygio. Kai ateina laikas krutėt, lyg ir tingisi. Lyg ir namie gerai. Bet viskas sumokėta, tai stimulas. Vėl susikuriam keturių dienų pabėgimą iš namų. Pasidairius, kur apsigyvent aplink Kuldygą, nieko neišsirenku. Ir mintys nuklysta į pajūrį. Taigi Ventspilis visai netoli, sąlyginai netoli, 50min.važiuot. Kadangi Kuldygoj esam buvę, Ventspilis tinkamas, nes Algis ten nebuvęs, aš buvau pora kartų prieš maždaug 50m., nieko neprisimenu. Ai, vieną nuotykį prisimenu. Važiavom pajūrio keliu iš Talino. Kad būtų smagiau, pasukom į žvyrkelius, kurie vingiavo visai palei jūrą. Stebėjomės pajūrio kaimeliais, kuriuose veikė bariukai, kažkas neįtikimo giliu sovietmečiu, o juose buvo sumuštinių su silke. Važiuojam, važiuojam, žiūriu kažkoks keistas juodas laivas jūroj kyšo. Kipras tik susikeikė, ką darė tikrai retai, kad puolė apsisukinėt, lėkt atgal. O mes su zaporožiečiu, nelabai paskrist galim. K...

 Pensininkai mes, rodos, laiko į valias, bet ištaikyt tarpą ir išlįst kelioms dienoms į Kelią kažkaip šį pavasarį sudėtinga. Net juokas ima. Tai tas, tai anas ir kaip sėdžiu namie ant sofos vakarais taip sėdžiu. Dar priedo beveik kas vakarą ten ir užmiegu. Algiui prisakyta manęs nepalikt, kai eina miegot, nes miegant kaži kaip sukniubus sėdomis sprandas susisuka.  Bet pagaliau sėdžiu visa apsnūdusi autobuse. Važiuoju į Pagramantį ir tai truks net 5 val.! Keliauju į Žemaitiją, į Pagramantį pratęsti kelią, iš kurio spalio mėnesį išgujo subjurę orai. Net ir per liūtį man Pagramančio apylinkėse atrodė labai gražu, tad nekantrauju vėl ten eit. Vienas rimtas trukdis tai, kad jau mėnuo kaip turim naują gyventoją - šunį Kurmį. Toks juokingas jo vardas, bet geresnio nesugalvojom. Jis tikras lenciūginių veislės. Nežinom biografijos, bet pataruosius 4 metus tikrai praleido prie būdos. Senučiukė turėjo net tris šunis. Kiek spėju, mylėjo juos ir savaip prižiūrėjo, nes Kurmis tikrai meilus,...