ManoKelias

  Parėjus iš žygio Kazokiškių miškais, apetitas atsirado eit ir vėl. Kojos, rodos, per daug nepyko, o noras žygiuot didžiulis. Tuoj susiradau kito savaitgalio žygį Ūlos skardžiais su "Aplink Lietuvą" grupe. Ūla man visad skamba kažkaip paslaptingai. Užklydom kadaise prieš gal 60m. prie upelės su tėvais ir žiūrėjom išsižioję į tuos skardžius. Labai kitokie atrodė ir kaimeliai šalia. Man rodos, visur buvo tik smėlėti keliukai. Bet kaimeliai gyvi, lakstė šunys, kudakavo vištos, dzūkavo žmonės aplink. Ta šnekta buvo labai skambi, tik suprast ne iš karto išėjo. Daug kartų tose apylinkėse grybauta, plaukta baidarėm, bet, net keista, niekad nėjau pakrantėmis pėsčiomis. Tai laukiau šio žygio su džiaugsmu. Aš daugiausia vaikštau viena, atpratau eit su grupe, tai daug jaudulio ar nepavėluosiu, ar spėsiu eit kartu, ar netrukdysiu. Puikiai žinau, kad dauguma žygeivių bus mano vaikų amžiaus ir jaunesni, taigi ir greitesni.  Taigi, žygio rytas išaušo pilkas, koks nestebuklas, deja. Krapnoj...

 Nauji metai, nauji lapai, oi, ne, žygiai. Nedrąsiai pradedu svajot apie truputį ilgesnių atstumų ėjimą. Kojos vis dar neramios, vis dar suskausta.  Kas rytą mano asmeninis treneris savanoriškai, tiesa, truputį skaniukų reik kišenėj turėt, išveda mane į trasą. Tai mūsų lenciūginukas vardu Kurmis. Taip, tai šuo. Gyveno sau kaime prie būdos trys ciuckiai. Turėjo bobutę, kuri juos mylėjo, maitino. Mano dukters sodyba netoliese, tai atvažiavę vis nunešdavo maistelio tiems draugeliams. Bobutė apsilpo, mažiau meilės, mažiau maisto. Ir vienas iš trijulės sugebėjo atsirišt ir atbėgt į sodybą. Susidraugavo su vaikais, miegodavo lauke prie durų, namolio tekdavo tempte ištempt. Vieną sykį šeimyna atvažiavo, o ciucio nėra. Vaikai nulėkė, gi pririštas storiausia grandine, negali ištrūkt. Vaikai tyliai bandė atkabint, nepajėgė. Grįžo ašarodami, kad be draugo leis savaitgalį. Ir staiga naktį lojimas prie durų. Dukra sakė neapsikentusi atsikėlė žiūrėt kas dedasi. O ten tupi Kurmis (tokį vardą...