ManoKelias

  Prieš tris savaites Dar pati sunkiai tikiu, bet vakar baigiau eiti Camino Lituano. Kažkiek virš 500km, 21diena. Sėdžiu autobuse iš Seinų į Vilnių, žiūriu pro langą, taigi kažkur čia ėjau, ir ten ėjau. Mano Lietuvėle, taigi visą tave perėjau! Nuo Žagarės iki Lazdijų ir truputį toliau.  Daugybė pamatytų nuostabių vietų, sutiktų įdomiausių nuoširdžiausių žmonių. Netikėtai atrastas malonumas būti vienai vidury laukų, eiti savo tempu, ilsėtis kiek, uostyti gėles, klausytis bičių liepose dainuoti sau maršus, kai jau pinasi kojos (nes dainuoju baisiai, kitiems geriau negirdėt). Jau pora gerų metų vis skaičiau apie Camino, klausinėjau savo rate, gal dar kas eitų. Vis neradau kompanijos. Ir vieną penktadienį pasiryžau eit viena. Pirmadienį jau žygiavau nuo Telšių.  Pirmi žingsniai net kvapą užėmė, toooks jaudulys. Aš einu viena! Bijau, ne, džiaugiuosi, ne vis tik bijau, betgi einuuuu. Va, ir kita kriauklė, dar nepaklydau. Tik po gero km nurimau. Tai buvo pernai. Šiemet didysis C...

  Vis dar kaifuoju dėl nupėdinto Camino Lituaano Didžiojo. Čia aš pati sau pavadinau Didžiuoju, Nes Žemaitijos bei Aukštaitijos atšakos trumpesnės ir bent kol kas neina nuo Latvijos iki Lenkijos. Taigi, vis dar smagu, bet praėjo trys savaitės ir kažkas kutena, eik eik, nesustok. Vėl noriu į Žemaitiją. Pernai pradėjau nuo Telšių. Dabar atsirado trys etapai aukštyn, t.y., nuo Latvijos sienos. Bet kaip nusigaut iki pradžios, iki Pikelių. Juokinga, bet turiu mažai laiko. Visokie reikaliukai išsimėtę kas kelios dienos, niekap nepavyksta pakeist jų laiko. Taigi vėl gelbsti Algis. Važiuojam abu. Gi ten dygsta baravykai. Pakeliui prasukam pro sodybą, kurioje nakvojau gegužės pabaigoj. Molinė saulėgrąža. Tuomet buvo šalta, pūtė stiprus vėjas, net nešiojo žemes. Šeimininkė skundėsi, kad niekas nedygsta. Betg i dabar kažkas turi žydėt. Ir noriu pamatyt suremontuotą puodynių patalpą. Ir viską Algiui parodyt. Tikrai ten įspūdinga, kai žydi tos geltonos lėkštės. O jau puodynių ekspozicijos groži...