ManoKelias

 Pamenu, tikėjausi Vilnių apeit iki Naujųjų Metų. Deja, finišuosiu šiandien. Dar nepradėjau eit, jau sakau op per griovį. Rytas labai gražus, sinoptikai žada šiltą dieną. Tuo smagiau eit. Šį kartą eisiu ne viena, kartu su Danute. Algis mus paveža iki starto, truputį palydi. Ir toliau braukiam dviese. Atkarpa aprašyme pavadinta vidutinio sunkumo. Jau žinau, kas tas vidutinis sunkumas, tai reiškia tik viena: kilsim ir leisimės ne vieną ir ne du sykius. Šioj Vilniaus pusėj, Antakalnio, daug pušynų. Kitose atkarpose pušų buvo ne daug. Ir pirmi žingsniai ir kopiam, ne stačiai, bet aukštyn. Viskas po truputį žaliuoja, dar girdisi rytą pramiegojusių paukščių balsai, dar nekaršta. Idealios sąlygos.na, bet pradėt ėjimą lipimu, nelabai patinka. Einam dviese, tai stengiuosi kvėpuot gražiai. Viena jau, turbūt, šniokščiau. Bet užlipom, nulipom, užlipom 50 pakopų laipteliais, paskui kitais dar tiek. Ir nulipom. Ir vis dar smagu. Takas gražus. Einam tai gūbrio viršumi, tai truputį ...

 Pažiūrėjau prieš tau buvusio ėjimo datą (2023.02.14) ir nustėrau. Kaip čia taip, kad jau du mėnesius nėjau. Taip tako niekad neapeisiu. O jau Camino tuoj tuoj galėsiu eit. Visi žygeiviai rašo, kad ši atkarpa sunki, todėl žiemą ją praleidau, bijojau, kad teks užpakaliu nuo kalnelių leistis, o užlipt irgi neišeis, teks šliaužt. Kai pradėjau eit, labai pasidžiaugiau, kad taip padariau. Užteko nuotykių ir dabar. 4 atkarpa eina netoli mūsų namų. Reikia tik perlipt geležinkelio pylimą, kas lyg ir neleistina. Bet kad labai jau patogu. Tai ir sugalvojau, kad įlįsiu į trasą prie namų ir nueisiu iki penktos atkarpos. O kitą dieną nueisiu į kitą pusę. Tuo labiau, kad dabar trasa sužymėta taip, kad galima eit bet kuria kryptimi. Iš vakaro Algį perspėjau, kad, jei anksti atsibusiu, tai ir ir išeisiu.   Ir atsibudau. Bet žvilgt pro langą ir...nieko, beveik nieko nematau. Toks tirštas rūkas nugulęs viską, kaip reta. Na, gerai žinomom vietom nekliudytų eit. Bet lįst į gūdų mišką kažkaip...